2013 m. balandžio 11 d., ketvirtadienis
2013 m. sausio 26 d., šeštadienis
2013 m. sausio 23 d., trečiadienis
Sveiki ,
aš esu Vasarė ir čia skelbsiu viska apie šunis ...
aš labai myliu šunis .
VOKIEČIU AVIGANIS
BASETAS
aš auginu 2 šunis : Vokiečiu Avigani ir baseta .
Griunendalis
Vokiečių aviganis
Borderkolis
Ilgaplaukis kolis
Pulis
Dobermanas
Ryzenšnauceris
Bokseris
Buldogas
Rotveileris
Senbernaras
Tibeto mastifas
Škotų terjeras
Bulterjeras
Amerikiečių Strafordšyro terjeras
Jorkšyro terjeras
Taksas
Samojedas
Sibiro haskis
Vokiečių špicas
Čiau-čiau
Akita Inu
Basendžis
Bladhaundas
Basetas
Biglis
Dalmatinas
Vokiečių kurtsharas (trumpaplaukis pointeris)
Vokiečių dratharas
Anglų pointeris
Anglų seteris
Airių seteris
Labradoro retriveris (juodos spalvos)
Auksaspalvis retriveris
Anglų kokerspanielis
Pudelis
Lasos apsas
Čihuahua
Prancūzų buldogas
Afganų kurtas
Airių vilkogaudis
aš labai myliu šunis .
VOKIEČIU AVIGANIS
BASETAS
VOKIEČIU AVIGANIS
DAR KELETAS VEISLIU
II FCI GRUPĖ
III FCI GRUPĖ
IV FCI GRUPĖ
V FCI GRUPĖ
VI FCI GRUPĖ
VII FCI GRUPĖ
VIII FCI GRUPĖ
IX FCI GRUPĖ
X FCI GRUPĖ
Truputi apie mano šunį
Jei jūs norite mielo , grazaus , protingo , ramaus , nesiskundžiančio apetitu šuns tai jums reikia isigyti BASETA.
Jis yra pats nuostabiausias šuo .
GAL KAS NORĖTU ŠITOS GRINAVEISLES BASETES VAIKUČIU ?
JEI NORITE RAŠYKITE MAN :)
tymbos geriausias draugas dymukas:jei norite placiau apie ji spauskite cia: http://patysmylimiausi.blogspot.com/
HACHIKO
PLAČIAU APIE ŠUNIS
Vokiečių dogas
Veislės istorija
Ant senovinės monetos Graikijoje iškaltas šuo, labai panašus į vokiečių dogą. Vokiečių dogas retkarčiais vadinamas „visų šunų Apolonu“. 1879-ais metais vokiečiai priskyrė šiuos šunis nacionalinei Vokietijos veislei. Dar po septynerių metų buvo įkurtas vokiečių dogų klubas.
Charakteristika
Elegantiškas. Galva stačiakampė, išraiškinga. Kaklas išriestas, ilgas, stiprus ir raumeningas. Priekinės kojos tiesios. Nagai trumpi, stiprūs ir tamsūs. Akys vidutinio dydžio, migdolo formos, tamsios, gyvybingos. Ausys ilgos, stačios. Kailis tankus, švarus, trumpas, blizgus ir prigludęs. Spalvos: rudmargė, gelsvai ruda. melsva, juoda, arlekinas, mantija.
Temperamentas
Mielas, žaismingas, kantrus su
vaikais. Myli visus, mėgsta būti apsuptas žmonių. Per daug neloja,
supyksta tik kai aplinkybės to reikalauja. Geras sargas, prieraišus. Dėl
didelio jo dydžio vokiečių dogą derėtų dresuoti kantriai, svarbu nuo
mažens, nes jam suaugus gali būti sudėtingiau. Kai kurie gali būti
agresyvūs su kitais šunimis. Draugiški, jei auga drauge nuo mažų dienų.
Priežiūra
Gali gyventi bute, jei gaus pakankamai krūvio. Neaktyvūs namuose, todėl į kiemą reikėtų išvesti ilgam. Kartu vaikščioti, žaisti. Trumpą kailį nėra sudėtinga prižiūrėti. Reguliariai šukuokite, maudykite esant reikalui. Nagus būtina kirpti. Šeriasi vidutiniškai.
Sveikata
Neilgaamžiai. Pirkit tik iš patikimo veisėjo. Linkę sirgti širdies ligomis.
Valų korgis kardiganas
Ilgas, žemas šuo. Ausys labai didelės, stačios. Kaukolė plati ir plokščia. Uodega žemai nuleista. Krūtinė vidutiniškai plati. Akių spalva atitinka kailio spalvą. Tai inteligentiškas, sargus šuo. Paprastai gerai sutaria su vaikais. Įspėja garsiai lodami. Patinai gali būti agresyvūs su kitais patinais. Tinka gyventi bute. Aktyvūs namuose. Neperšerkit šios veislės šunelio, nes jie linkę tukti. Šeriasi dukart per metus.
Valų korgis pembrukas
Žemas, tvirtai sudėtas, drąsus. Ausys vidutinio dydžio, stačios. Kaukolė plati, primena lapės. Akys tamsios, įvairių rudų atspalvių, nosis juoda, pigmentuota. Kailis minkštas, pavilnė stora, atspari bet kokiam orui. Tai inteligentiškas, sargus šuo. Paprastai gerai sutaria su vaikais. Atsargūs su nepažįstamaisiais. Reikėtų dresuoti nuo mažens, kad suaugęs nebūtų nepaklusnus. Patinai gali būti agresyvūs su kitais patinais. Aktyvūs namuose. Toleruoja įvairų klimatą.
Taksas
Veislės istorija
Yra nuomonė jog taksai atsirado Senovės Egipte, tačiau iš tiesų taksas buvo išveistas Vokietijoje prieš daug šimtų metų, medžioti ir susekti barsukus, lapes, kiškius. Turi "terjeriško" charakterio. Pirmieji taksai buvo didesni nei tie, kuriuos turime šiandien. Veislė pirmą kartą buvo pristatyta Vokietijoje tarp 1879 ir 1885 metų.
Charakteristika
Taksai būna trijų rūšių: trumpaplaukiai, šiurkščiaplaukiai ir ilgaplaukiai, kurie yra trijų skirtingų dydžių: standartiniai, triušiniai ir nykštukiniai. Taksai ilgo kūno, stiprūs, raumeningi su trumpomis kojomis. Išdidūs ir inteligentiški. Galva pailga, nedidelė, nežymiai išgaubta kaukolė. Akys vidutinio dydžio, labai tamsios, migdolo formos, protingos, snukutis truputį kumpokas, žandikaulis stiprus. Ausys nukarusios, vidutinio ilgio, apvalios. Trumpaplaukių taksų kailis blizgus, glotnus. Galimi įvairūs spalviniai variantai.
Temperamentas
Gyvybingi ir meilūs, išdidūs ir drąsūs, veržlūs. Smalsūs ir išdykę. Jie yra labai protingi ir gali būti linkę auklėti šeimininką, nei atvirkščiai. Ištikimi savo šeimininkui, mėgsta drauge keliauti. Geriausia auginti šeimoje, kurioje vaikai jau paaugę. Mėgsta loti (jų lojimas labai garsus palyginti su mažu jų dydžiu). Patinka rausti. Pakankamai gerai sutaria su kitais augintiniais, tačiau gali būti labai pavydūs, irzlūs, užsispyrę ir linkę kandžiotis. Džiaugiasi paimti ant rankų. Būtina neperšerti, nes taksai labai greitai nutunka jei gauna per daug maisto.
Priežiūra
Tinkami gyventi namie. Pakankamai aktyvūs namuose, tačiau reikalingas kasdienis pasivaikščiojimas. Patinka pažaisti parke ar kitose saugiose atvirose vietose. Ilgaplaukiams reikalingas kasdienis šukavimas, šiurkščiaplaukiams - būtinas reguliarus trimingas (dengiamųjų plaukų bei pavilnės pešiojimas), o trumpaplaukiam - reguliarus pašukavimas. Šeriasi vidutiniškai.
Sveikata
Linkę į stuburo problemas, galimos širdies ligos, šlapimo takų ligos, cukraligė. Taksai turi polinkį nutukti ir tapti tingūs.
Ilgaplaukis kolis
Veislės istorija
Kolis buvo ilgą laiką nežinomas toliau už Škotijos ribų. Tačiau šiandien tai vieną populiariausių veislių pasaulyje. Pirmieji koliai buvo smulkesni. Kaukolė buvo platesnė, snukis trumpesnis. Koliai labai protingi šunys, jei buvo dresuojami kaip šunys sargai, aklųjų vedliai, gelbėtojai, net kino žvaigždės. Karalienė Viktorija laikė kolius, tai prisidėjo prie veislės populiarinimo. Patraukli kolio išvaizda lėmė jų populiarumą parodose ir tapimą puikiu šeimos draugu.
Charakteristika
Atsidavę, aktyvūs, ilgo kailio, kuriam reikia kasdienės priežiūros tam, kad atrodytų gražiai. Snukio galas bukas, juoda nosis. Ausys proporcingos galvos dydžiui. Akys vidutinio didžio, migdolo formos, dera su kailio spalva, išskyrus žydrų taškuotų šunų. Kūnas lankstus, raumeningas, krūtinė žema. Kailis ant kojų ir galvos trumpas ir prigludęs. Būna keturių spalvų: sabalo su balta, trispalvė, žydra taškuota ir balta.
Temperamentas
Labai protingas šuo. Jautrūs, mielas, švelnus, atsidavęs, lengvai dresuojamas. Paprastai gerai sugyvena su kitais gyvūnais ir šunimis. Labai prisirišęs ir saugo tuos, kuriuos myli. Vienas kolis keliavo beveik 4000 km. tam, kad grįžtu pas savo šeimininkus, po to kai pasimetė. Šios veislės šunys ne kartą apdovanoti už savo žygdarbius. Puikus vaikų draugas, žaismingas. Labai energingi. Neagresyvūs.
Priežiūra
Gali gyventi bute jei gauna pakankamą apkrovimą. Namuose ne tokie aktyvūs, kaip lauke. Jautrūs. Jiems reikia daug treniruočių, įskaitant ilgus pasivaikščiojimus. Būtina nuolat šukuoti, kad apsisaugot nuo iškritusių plaukų namuose, ant baldų, drabužių. Ypatingai šėrimosi laikotarpiu. Jei šunelio pavilnė labai tanki ir stora, šunelis nedalyvauja parodose, ją reikėtų išpešti, nesukeliant šuneliui skausmo. Maudyti esant reikalui. Šeriasi gausiai, dukart metuose.
Sveikata
Pakankamai sveiki šunys. Gali turėti klubo problemų, akių ligų. Kolių nosies galiukas yra jautrus saulei.
Trumpaplaukis kolis
Veislės istorija
Kolis buvo ilgą laiką nežinomas toliau už Škotijos ribų. Tačiau šiandien tai vieną populiariausių veislių pasaulyje. Pirmieji koliai buvo smulkesni. Kaukolė buvo platesnė, snukis trumpesnis. Koliai labai protingi šunys, jei buvo dresuojami kaip šunys sargai, aklųjų vedliai, gelbėtojai, net kino žvaigždės. Karalienė Viktorija laikė kolius, tai prisidėjo prie veislės populiarinimo. Patraukli kolio išvaizda lėmė jų populiarumą parodose ir tapimą puikiu šeimos draugu.
Charakteristika
Atsidavę, aktyvūs. Snukio galas bukas, juoda nosis. Ausys proporcingos galvos dydžiui. Akys vidutinio didžio, migdolo formos, dera su kailio spalva, išskyrus žydrų taškuotų šunų. Kūnas lankstus, raumeningas, krūtinė žema. Kailis ant kojų ir galvos trumpas ir prigludęs. Būna keturių spalvų: sabalo su balta, trispalvė, žydra taškuota ir balta.
Temperamentas
Labai protingas šuo. Jautrūs, mielas, švelnus, atsidavęs, lengvai dresuojamas. Paprastai gerai sugyvena su kitais gyvūnais ir šunimis. Labai prisirišęs ir saugo tuos, kuriuos myli. Vienas kolis keliavo beveik 4000 km. tam, kad grįžtu pas savo šeimininkus, po to kai pasimetė. Šios veislės šunys ne kartą apdovanoti už savo žygdarbius. Puikus vaikų draugas, žaismingas. Labai energingi. Neagresyvūs.
Priežiūra
Gali gyventi bute jei gauna pakankamą apkrovimą. Namuose ne tokie aktyvūs, kaip lauke. Jautrūs. Jiems reikia daug treniruočių, įskaitant ilgus pasivaikščiojimus. Būtina nuolat šukuoti, kad apsisaugot nuo iškritusių plaukų namuose, ant baldų, drabužių. Ypatingai šėrimosi laikotarpiu. Jei šunelio pavilnė labai tanki ir stora, šunelis nedalyvauja parodose, ją reikėtų išpešti, nesukeliant šuneliui skausmo. Maudyti esant reikalui. Šeriasi gausiai, dukart metuose.
Sveikata
Pakankamai sveiki šunys. Gali turėti klubo problemų, akių ligų. Kolių nosies galiukas yra jautrus saulei.
Ši cu
Veislės istorija
Ši cu kilmė nėra visiškai aiški. Ši cu kilę iš Tibeto, kur buvo laikomi šventyklose, kaip šventi šunys. Yra žinoma, kad jie kartais buvo dovanojami Kinijos imperatoriams 17-amjame amžiuje, kaip garbingas užmokestis, tokiu būdu jie įsišaknijo Kinijoje.
Šioje šalyje, šunys tapo mažais šventaisiais ir buvo laikomi rūmuose bei rūpestingai prižiūrimi. Kai 1934-aisias metais buvo įkurtas Pekino šunų klubas, buvo daug diskusijų apie mažų veislių šuniukų skirtumus. 1938-aisiais buvo nustatyti ši cu veislės šuniukų standartai ir ji buvo pripažinta kaip savarankiška veislė, tarp kitų iš Tibeto kilusių veislių.
1952-aisiais metais buvo smarkiai būgštaujama dėl veislės struktūros, todėl buvo nuspręsta sukryžminti su pekinu Anglijoje. Priežastis buvo noras gauti trumpakojį, geresnės kailio struktūros ir trumpesnio snukučio šunelį. Tai buvo atlikta, taigi priekinės Pekino kojos yra panašios i dabartines ši cu.
Temperamentas
Viena iš ryškiausių ši cu charakteristikų yra jo asmenybė. Ši cu draugiškas, neagresyvus ir geras kompanionas tiek vaikam, tiek kitų veislių šuneliams. Jie mėgsta linksmus žaidimus, išdykauti namuose ar kieme.
Ši cu labai mėgsta žmogaus draugiją ir labai myli savo šeimininką. Ši cu nėra vieno žmogaus šuo. Jis laimingas sutikęs bet koki nepažįstamąjį, kurį priima jo šeimininkas. Štai priežastis dėl ko jie tampa tokie populiarūs. Jie randa draugų, kad ir kur bebūtų.
Kailio priežiūra
Jo kailis atskleidžia karališką prigimtį. Šuniukui augant kailis kinta, nuo visiškai juodo iki juodai balto, pilkai balto, rusvai balto ar švelniai auksinio. Baltas viršugalvis ir uodegos galiukas yra labai vertinami. Kailiukas nėra tiesus, kaip jorkšyro terjero, lengvos bangelės yra normalu ir įprasta. Kailis turi pavilnę, o kai šuo pilnai suauga jis padeda kailiui natūraliai kristi. Žinoma, jis reikalauja daug priežiūros. Jį būtina kas dieną šukuoti, kitaip jis gali susivelti ir susinarplioti, dėl ko gali tekti nukirpti kailiuką. Kol šuniukas mažas reikia kantrybės norint jį išmokinti ramiai pagulėti porą minučių, kol jį šukuosit.
Yra didelis šampūnų, kondicionierių ir kitų priežiūros reikmenų pasirinkimas. Maža vonelė patalpinta kriauklėje ar vonioje, apsaugos nuo vandens susikaupimo ir šuniuko padėtis bus stabilesnė. Laikykit šuniuką atsargiai už jo krūtinės viena ranka, kita ranka sudrėkinkit jo kūną su drungnu tekančiu vandeniu, išplaukit šampūnu ir gerai išskalaukit. Galvą palikite pabaigai. Atsargiai sudrėkinkite galvą su drėgna kempine ir išplaukite su kūdikių šampūnų nesukeliančio akių graužimo.
Vis dar laikydami šuniuką atsargiai, iki galo išskalaukite, saugokite nuo vandens patekimo į nosį. Kelioms minutėms apglėbkit rankšluosčiu, kad sugertu vandens perteklių.
Naudokite mažą džiovintuvą, silpna oro srove. Jeigu šunelis dreba, tai greičiau dėl susijaudinimo, nei dėl šalčio. Venkite oro pūtimo tiesiai i šuniuko snukutį. Išvalykite ausis. Norit išvengt ausų būgnelių sužeidimų, vatos gumulėlį laikykite pirštų galiukais.
Akių priežiūra
Ši cu akim reikėtų skirti kasdieninę priežiūrą. Jos nuolat šlapiuoja, atsiranda rusvi ašarų nubėgimo takeliai, kurių nevalant gali atsirasti žaizdos. Į jas gali lengvai patekti dulkės, purvas arba plaukas ir sukelti suerzinimą.
Sveikata
Paprastai ši cu veislės šuniukai būna gana sveiki. Tačiau dėl įvairių priežasčių, akys gali būti pažeistos, nes jos iškilusios iš veiduko ir šunelis gali susižeisti žaisdamas. Jeigu pastebit pažeidimus kuo skubiau kreipkitės į veterinarijos gydytoją. Dar viena sveikatos problema gali iškilti dėl jų trumpo snukučio, kuris gali kartais švokšti. Dažniausiai tai nėra rimta, bet derėtų pasitarti su veterinaru.
Kai kurie ši cu gali turėti įgimtų ligų. Svarbiausia yra kailis. Kailis, kuris veliasi ir painiojasi, gali sukelti niežėjimą, o šuniukas kasydamasis gali susibraižyti odą, dėl ko gali prasidėti infekcija. Ši cu sveikatos problemos išvengiamos, kai jiems skiriama pakankamai dėmesio ir priežiūros.
Ką turėtų žinoti pirkėjas renkantis šuniuką
Veisėjas turėtų parodyti jums visus šuniukus. Susirūpinkite veisėju, kuris jus nusiveda į prieškambarį ir atneša viena šuniuką parodyti. Toks veisėjas nėra sąžiningas, jis ar ji neturėtu nieko slėpti, nes pirkėjas turi teisę palyginti šuniukus. Stebėkite kaip šuniukai žaidžia, ar spindi jų akutės ir ar švarus kailiukas. Jų dantukai turėtų būti balti, dantenos rožinės ir tvirtos. Klausinėkite veisėjo to kas jums rūpi, jūs turite tokia teisę. Ilgai neužtruks išsiaiškint ar veisėjas sąžiningas ar tik nori pasipelnyti. Veisėjas turėtu gebėti atsakyti į klausimus apie veislės kilmę ir šuniuko priežiūrą. Atsakingas veisėjas paragins jus su šuneliu nuvykti pas jūsų pasirinktą veterinarą. Veisėjas turėtu įsipareigoti priimti šunelį atgal, jei to prireiktų.
Šarpėjus
Veislės istorija
Šarpėjaus protėviai nėra aiškiai žinomi. Tai galėtų būti Čiau čiau palikuoniai, tačiau vienintelis tikras jų panašumas, tai liežuvio spalva. Kad ir kaip ten bebūtų, piešiniai ant molinių indų atskleidžia jog veislės užuomazgos jau buvo Hanų dinastijos metais. Daug metų šarpėjai Kinijos užmiesčiuose buvo auginami kaip fermos šunys, naudojami medžioklėse, kaip sargai saugantis namus ir šeimą. Vėliau dalyvavo šunų kautynėse. Buvo manoma, kad dėl netradicinės odos ir kailio struktūros, kitiems šunims šarpėjui sunkiau įkasti. Komunizmo revoliucijos metais Hong Kongo verslininkas Matgo Law aptiko šiuos šunis ir kreipėsi į amerikiečius dėl pagalbos išsaugant šią veislę. Tokiu būdu šarpėjai stipriai išpopuliarėjo.
Charakteristika
Leistinos tik vienspalvės ir sabalinė kailio spalvos. Mažos, storokos, lygiakraščio trikampio formos ausys nulinkusios į priekį, uodega ilga, tvirta, stora, užlinkusi. Kaip ir Čiau čiau jie turi mėlynos -juodos spalvos liežuvį. Galva didelė, kakta plati. Maži šuneliai turi daugiau raukšlių, nei suaugę šunys. Šarpėjaus raukšlių kiekis mažėja jam augant.
Temperamentas
Tai labai atsidavę, inteligentiški šunys. Žaismingi, aktyvūs, dominuojantys ir drąsūs. Draugiški savo šeimininkams, tačiau atsargūs su nepažįstamaisiais. Jei su katėm ar vaikais auga nuo mažens, tai paprastai su jais sutaria. Šarpėjai lengvai auklėjami, ramūs, nepriklausomi ir atsidavę, puikūs kompanionai ir sargai. Būtina tinkamai juos auklėti. Jei jūs esat ramus, minkštas tai ne jūs, o šuo gali tapti jūsų šeimininku. Šie šunys labai švarūs ir tvarkingi, tačiau labai nemėgsta vandens ir visais būdais stengiasi jo išvengti. Maži šuneliai auga labai greitai ir turi būti tinkamai maitinami. Labai daug būdo savybių ir sveikata priklauso nuo šeimos linijos.
Priežiūra
Šarpėjus reikia reguliariai pašukuoti. Neturi pavilnės. Šėrimosi laikotarpių gerai būtų kartą per savaitę maudyti ir kasdien šukuoti. Prižiūrėti raukšles, kad būtų švarios. Kailis gali sukelti alergija.
Sveikata
Būdingos odos problemos dėl netinkamos raukšlių priežiūros. Įsigykite šunelį tik iš patikimo veisėjo, kad išvengtumėte sveikatos problemų.
Sibiro haskis
Veislės istorija
Kilę iš Sibiro, haskiai buvo atvežti į Aliaską 1909-ais metais. Buvo skirti traukti rogėms, ganyti ir atlikti sargo funkcijas. Puikiai prisitaikydavo prie atšiaurių Sibiro sąlygų ir ištvermingai dirbo. Jie buvo atvežti į Šiaurės Ameriką brangiakailių žvėrelių medžiotojų dėl dalyvavimo arktiniuose reisuose, kuriems jie tiko nes yra labai greiti. Šiandien haskiai labiau kompanionai ir šeimos draugai, tačiau ir dabar jie naudojami traukti roges, lenktyniauti.
Charakteristika
Haskiai stiprūs, darbiniai šunys. Būna kelių spalvų, nuo juodos iki baltos. Snukutis ir papilvė paprastai būna balti. Akys migdolo formos, gali būti mėlynos, rudos, gintaro spalvos galimos, arba bet kurios iš jų kombinacijos. Viena akis gali būti mėlyna, o kita ruda ir pan. Vidutinio dydžio, ovalios letenos. Ausys vidutinio dydžio, trikampės formos. Pavilnė stora, švelni ir tanki, kailis minkštas, vidutinio ilgio. Gali išgyventi esant net -50 ar -60 laipsnių šalčio.
Temperamentas
Inteligentiški ir žaismingi, išdykę. Šie linksmi šunys labai myli savo šeimininkus. Širdyje mažas šunytis, protingi, mylintis, lengvai auklėjami, energingi. Gerai sutaria su vaikais ir draugiški su nepažįstamais. Nelabai sargūs, nes beveik neloja ir visus myli. Juos nesunku dresuoti, tačiau leisis tik tada jei matys tikslą. Nemėgsta būti palikti vieni, jiems greitai gali tapti nuobodu. Gerai sutaria su kitais augintiniais jeigu kartu auga nuo pat mažumės.
Priežiūra
Nerekomenduojama jų auginti bute, nebent tada, kai jie gerai treniruojami ir gali palakstyti, pabūti lauke. Mėgsta vėsų klimatą. Kailis nereikalauja didelės priežiūros, išskyrus sezoninio šėrimosi metu, tada juos reikėtų šukuoti metalinėmis šukomis.
Sveikata
Haskiai pasižymi puikia sveikata. Tačiau jiems būdingos akių, odos ligos.
Senbernaras
Veislės istorija
Tai labai sena veislė. XVII a. vienuoliai ieškodavo kalnuose pasiklydusių ir sušalusių žmonių. Daugiau nei du tūkstančiai žmonių buvo išgelbėta pasitelkus į pagalbą senbernarus. Suradę sušalusius keliautojus, šunys juos laižydavo ir gulėdavo šalia, kad jie sušiltų. Lodami prisišaukdavo vienuolius, kurie išgelbėdavo žmones. Senbernarų uoslė labai puiki, todėl žmogų jie užuosdavo net jei jį buvo užgriuvusi lavina sniego.
Charakteristika
Senbernarai labai dideli, stiprūs, raumeningi šunys, didelėmis galvomis. Kaukolė masyvi, palti. Snukis ir ausys paprastai juodos spalvos. Letena plati su stipriais, aštriais nagais. Kailis baltas su įvairių atspalvių rausvais, rausvai baltais, arba rudmargiais lopais, turinčiais baltų dėmių. Gali būti rausvas ir gelsvai rudas. Turi puikią uoslę ir šeštąjį jausmą, kurio dėka gali nuspėti audras ir sniego griūtis.
Temperamentas
Nepaprastai draugiški, tolerantiški su vaikais. Lėti, kantrūs, atsidavę. Būtina dresuoti nuo pat ankstyvo amžiaus, kol neužaugo labai dideli, nes kitaip net dideliam, stipriam vyrui gali būti sunku susitvarkyti su didžiuliu šunimi. Inteligentiški, lengvai dresuojami. Sargūs. Loja tik esant reikalui.
Priežiūra
Nelabai aktyvūs namuose. Gali gyventi lauke, tačiau daug geriau jaučiasi su savo šeimininkais. Sunkiai prisitaiko prie karšto klimato, šiltų kambarių ar automobilių. Ilgi kasdieniai pasivaikščiojimai yra būtini norint jog šuo būtų geros psichologinės būsenos. Jaunų šuniukų nederėtų labai stipriai treniruoti, nes jų kaulai dar nėra iki galo susiformavę ir pakankamai stiprūs. Trumpi pasivaikščiojimai ir žaidimai yra geriausia tol kol šuneliui nesukako dveji metai. Kailį lengva prižiūrėti, šukuokit, maudykit tik esant reikalui. Svarbu prižiūrėti akis. Šeriasi dukart per metus.
Sveikata
Puikios sveikatos, tačiau kai kurie linkę į širdies, klubų, odos problemas. Linkę pilnėti, todėl geriausia šerti ne vieną kartą per dieną didele doze, bet du ar tris mažesnėmis dozėmis.
Samojedas
Veislės istorija
Jau gilioj senovėj Sibire žvejai ir medžiotojai augino šiuos šunis, kurie traukdavo jų roges. 1889-aisiais metais keliautojas Robert'as Scott'as kelis samojedus atsivežė į Angliją, iš kurios vėliau ši veislė paplito po visą pasaulį.
Charakteristika
Kompaktiškas, stiprus, raumeningas kūnas. Storas, minkštas, tankus, baltos, baltai biskvitinės, kreminės ar visiškai biskvitinės spalvos kailis. Judrus, aktyvus. Didelė galva, plati kaukolė, juoda, rausvai ruda ar ruda nosis. Akys tamsios, gilios, migdolo formos. Ausys vidutinio dydžio, trikampės, galuose apvalėjančios, stačios. Uodega vidutiniškai ilga, gauruota. Kojos raumeningos, letena platoka, padengta kailiu. Pavilnė minkšta, apsaugo nuo šalčio.
Temperamentas
Samojedas inteligentiškas, taikus, labai prieraišus. Linkes garbinti vieną žmogų, tačiau myli visus. Lengvai prižiūrimas, draugiškas, žaismingas. Per daug draugiškas, kad būtų geras sargas, tačiau loja ir įspėja apie nepažįstamuosius. Noriai prisitaiko prie šeimos gyvenimo būdo ir gerai sutaria su vaikais. Dresuoti reikėtų nuo ankstyvo amžiaus. Nereikėtų palikti su smulkiais gyvūnais, nors su katėmis yra draugiški.
Priežiūra
Gali gyventi bute jei turi pakankamai galimybių būti lauke ir gauna reikalingą apkrovimą. Labai aktyvus namuose. Dėl storo kailio nėra tinkamas gyventi ten kur labai šiltas klimatas. Reikalinga didelė priežiūra. Sezoniškai, gausiai šeriasi. Kailį būtina dažnai šukuoti, tačiau nepatartina maudyti.
Sveikata
Dažnai šios rūšies veislės šunim pasitaiko klubo displazija. Linkę į odos alergijas.
Rotveileris
Veislės istorija
Kilę iš italų mastifų. Viduramžiuose ganė bandas gyvulių, mūšiuose gindavo savo šeimininkus, dėl savo tvirto ir sargaus būdo šeimininkai patikėdavo visus savo turtus ir parišdavo jiems po kaklu. Buvo auginami Vokietijoje, Rotveilo mieste. Išpopuliarėjo dvidešimto amžiaus pradžioje. Rotveileriai rimti ir pasitikintys.
Charakteristika
Masyvaus, tvirto kūno, raumeningas, atletiškas. Galva plati, kakta aptaki, sausa. Akys vidutinio dydžio, tamsios rudos spalvos, išraiškingos, migdolo formos. Nosis plati, juoda. Lūpos juodos, gerklė tamsi. Uodega amputuota. Ausys vidutinio dydžio, nulinkusios. Kailis vidutinio ilgio, tankus ir storas, juodas su įrudžiu. Paprastai turi dideles vadas, atsiveda apie dvylika šunelių.
Temperamentas
Rotveileris ramus, lengvai dresuojamas, smalsus, prisirišęs prie savo šeimininkų. Tvirto charakterio. Gina savo šeimininką. Rimtas ir pasitikintis. Būtina tinkamai dresuoti ir auklėti nes priešingu atveju šuo gali tapti piktas ir agresyvus. Jiems reikalingi šeimininkai, kurie gali suvaldyti tokį tvirtą šunį. Inteligentiški ir tą įrodė puikiai atlikdami savo darbą policijoje, pasienyje ir kitur. Reikalauja daug dėmesio ir bendravimo. Gali būti agresyvūs su kitais šunimis, tačiau tapti puikiu žaidimų draugu vaikams. Galima auginti su katėmis ar kitais gyvūnais, jei auga drauge nuo pat mažens. Šeimos draugus ir artimuosius rotveileriai sutinka draugiškai, tačiau su svetimais atsargūs.
Priežiūra
Gali gyventi namuose jei pakankamai treniruojami ir turi galimybę būti lauke. Trumpas, prigludęs kailis yra lengvai prižiūrimas. Reguliariai šukuokite, maudykite tik esant būtinybei. Šeriasi vidutiniškai.
Sveikata
Gali knarkti. Linkę persivalgyti. Dažnai šios rūšies veislės šunim pasitaiko klubo displazija.
Prancūzų buldogas
Veislės istorija
Prancūzų buldogai buvo pradėti veisti Anglijoje kaip miniatiūrinė Anglų buldogų versija. 1860-aisiais prancūzų šunų veisėjai atsivežė keletą šių mažų buldogų iš Didžiosios Britanijos ir sukergė su prancūzų terjerais. Šuniukai buvo pavadinti prancūzų buldogais. Kai ši veislė pagaliau buvo atvežta atgal į Angliją, į parodą, anglai sukėlė didelį triukšmą, dėl to, kad veislė pavadinta prancūzų buldogais, todėl, kad buldogai kilę iš Anglijos ir todėl, kad buldogai buvo tradicinis anglų kultūros simbolis.
Charakteristika
Tai tvirtas mažas buldogas su šikšnosparnio tipo apvalėjančiomis ausimis, plokščiu, dideliu snukiu ir nepaprastai trumpa nosimi. Didelė ir kvadratiška galva nėra tokia masyvi kaip anglų buldogo. Kakta apvalėjanti. Trumpas, minkštas, lengvai prižiūrimas kailis gali būti: rudmargis, gelsvai rudas, baltas, rudmargis su balta ir bet kokia kita spalva. Vidutinio dydžio, apvalios akys būna tamsios spalvos. Uodega tiesi arba susisukusi. Prancūzų buldogai labai smalsūs.
Temperamentas
Šuo draugiškas, lengvai prižiūrimas, puikus kompanionas. Labai žaismingas ir meilus. Mielas ir linksmas, labai komiškos prigimties ir mėgsta kvailioti. Smalsus. Gerai sutaria su nepažįstamaisiais ir kitais gyvūnais. Labai prisiriša prie vieno žmogaus. Mėgsta žaisti su kitais šunimis. Jiems būtina draugija ir negalėtų gyventi be jos. Jų negalima ignoruoti. Galima dresuoti jei šeimininkas kantrus. Tvarkingi. Tinkami auginti šeimose auginančiose jau paaugusius vaikus.
Priežiūra
Reikalauja nedaug priežiūros. Reguliariai pašukuoti. Šeriasi vidutiniškai. Pakirpti nagus. Tinka gyventi bute. Yra jautrūs temperatūros pokyčiams. Reikalingi kasdieniniai pasivaikščiojimai. Jie mėgsta bėgioti, žaisti ir galėtų tą daryti valandų valandas jei jūs jam leistumėte. Vieni yra energingesni nei kiti.
Sveikata
Linkę į akių ir kvėpavimo ligas. Esant viršsvoriui gali sutrikti kvėpavimas, dėl sumažėjusio judrumo. Gali šnopuoti, knarkti. Sakoma jog prancūzų buldogai negali plaukti dėl savo kūno sudėjimo, todėl būkit labai atsargūs netoli vandens telkinių, nors kai kurie šių šunelių augintojai teigia, kad jų augintiniai moka plaukti. Patelėms gali prireikti cezario pjūvio gimdymo metu, dėl didelių šunyčių galvų, kas apsunkina gimdymą.
Pekinas
Veislės istorija
Pekinai buvo garbinami dėl manymo jog sugeba atbaidyti piktas dvasias. Kilę iš Kinijos. Pavogus šunelį vagiui grėsė mirties bausmė, o mirus imperatoriui jo pekinas buvo palaidotas kartu, kad pomirtiniame gyvenime apsaugotų savo šeimininką. Vakaruose pekinai atsirado 1860-aisiais metais. Vėliau užgrobus Pekiną, Imperatoriaus kariams buvo įsakyta nužudyti visus mažuosius šunelius, kad jie nepatektu svetimšaliams į rankas, tačiau penki pekinai buvo išgelbėti ir nugabenti karalienei Viktorijai Velingtono bei Richmondo kunigaikštienei. Tokiu būdu pekinai pasiekė Europą.
Charakteristika
Pekinas turi ekstravagantišką, ilga, tiesų, lengvai banguotą kailį, kuris būna pačių įvairiausių spalvų. Kaukolė plati. Akys didelės, labai tamsios, skaidrios, nežymiai iškilusios, apvalios. Snukutis platus,labai trumpas, tamsus. Ausys nulinkusios, širdies firmos, ilgos. Kaklas trumpas ir stambus. Kai burna uždaryta, nei liežuvis, nei dantys neturėtų matytis. Smukūs, sunkių kaulų šuneliai.
Temperamentas
Labai drąsūs, narsūs, maži šuneliai. Jautrūs, nepriklausomi, atsidavę šeimininkui, bet atsargūs su nepažįstamaisiais. Tai yra vieno šeimininko šuo. Pekinas išsirenka vieną žmogų, kurį laiko savo šeimininku. Atkaklūs, užsispyrę, kartais gali iškilti sunkumų maitinant. Neperšerkit, nes greitai atsiras viršsvoris. Gali būti pavydūs, kitų augintinių ar žmonių atžvilgiu. Daug loja ir yra puikūs sargai, tačiau triukšmaudami gali trukdyti kaimynams. Nerekomenduojama auginti turintiems mažų vaikų.
Priežiūra
Tinkami gyventi bute. Nelabai aktyvūs kieme, tačiau jiems būtinas kasdienis pasivaikščiojimas. Kasdien iššukuokite kailį. Ypatingai prižiūrėkite akių raukšles. Pateles šeriasi keičiantis sezonams. Maudykite su šampūnu reguliariai. Išvalykite akis, kasdien apžiūrėkite kailiu apaugusias pėdas, nes po pasivaikščiojimų lauke ten gali būti įstrigę šapų.
Sveikata
Pekinai linkę greitai peršalti. Labai sunkiai gimdo. Dažnai pasitaiko kelio girnelių išnirimų. Kvėpavimo ir širdies ligos taip pat būdingos. Pasitaiko akių opaligės atvejų.
Biglis
Veislės istorija
Biglis buvo išvestas Anglijoje, prie to prisidėjo karalienė Elžbieta. XIX amžiuje bigliai buvo atvežti į Prancūzija, kur išpopuliarėjo dėl savo meilumo, švelnumo ir draugiškumo. Buvo naudojami smulkių žvėrelių medžioklėse, narkotinių medžiagų paieškose. Nelaimei, galbūt dėl savo mažo ūgio, jie kai kuriose šalyse yra naudojami medicininiuose bandymuose.
Charakteristika
Kūnas kvadratinis. Kailis glotnus, trumpas, lengvai prižiūrimas, gali būti kelių spalvų, pavyzdžiui rudos ir baltos, gelsvos ar kitokių atspalvių derinių. Kaukolė plati ir iškili, snukis tiesus, vidutinio ilgio, kvadratinis. Letenos apvalios ir tvirtos. Ausys ilgos, nulinkusios, plačios. Rudos arba riešutinės, švelnios akys. Bigliai mieli, gyvybingi, smalsūs, visus mylintys
Temperamentas
Bigliai mieli, gyvybingi, smalsūs, visus mylintys. Drąsūs ir inteligentiški, ramūs ir atsidavę. Puikiai bendrauja su vaikais ir gan gerai sutaria su kitais šunimis, tačiau nederėtų be priežiūros palikti su kitais smulkiais gyvūnais, nebent biglis augo su jais nuo mažens. Nemėgsta būti palikti vieni. Jei neturėsite pakankamai laiko, kuri praleistumėt su augintinių derėtų pagalvoti apie ne vieno, o dviejų įsigijimą. Garsiai loja, todėl gali trukdyti kaimynams. Mėgsta sekti savo pačių nosį.
Priežiūra
Tinka auginti bute, jei turi pakankamai galimybių pabūti kieme. Labai aktyvūs namuose. Reikalingas kasdienis pasivaikščiojimas. Trumpas kailis lengvai prižiūrimas. Reguliariai pašukuokite, maudyti tik esant būtinybei. Nuolat patikrinkit ausis ir trumpinkit nagus. Šeriasi vidutiniškai.
Sveikata
Linkę į širdies ligas, epilepsiją, akių ir nugaros problemas.
Bergamo aviganis
Bergamo aviganiai yra senovinė veislė, kuriai apie 2000 metų. Bergamo protėviai pasklidę Alpių kalnų grandinėje. Šie šunys stiprūs, drąsūs ir protingi, turi gerą pusiausvyrą. Bergamo aviganiai yra vidutinio dydžio šunys, paprastos išvaizdos. Įspūdį daro tankus kailis, kuris išskiria šį šunį iš kitų. Kailio spalva gali būti nuo pilkos arba sidabro iki anglies spalvos. Įspūdį daro tankus Bergamo aviganio kailis
Briaras
Briarai yra raumeningi, turintys ilgą banguotą kailį. Dažniausiai briarai būna juodi, pilki ir rusvi. Suaugusio šuns kailio ilgis yra daugiau nei 16 cm. Ausys gali būti kerpamos arba paliekamos natūralios. Briarų eisena elegantiška, plaukianti. Biaras turi ilgą - banguotą kailį.
Mopsas
Veislės istorija
Tai viena iš seniausių veislių kilusi iš Azijos, Kinijos. Manoma, kad pirmieji mopsai Europoje atsirado tada, kai buvo atvežti į Olandiją XVI a. Dėka William`o Hogarth`o, kuris labai mylėjo mopsus ir dauguma jų įamžindavo paveiksluose yra žinoma, kad juodieji mopsai jau buvo išvesti 1700 metais.
Įdomus faktas tas, kad Napoleono žmona, siųsdavo slaptas žinutes savo vyrui, kuris tuo metu kalėjo, paslėptas po jos mopso antkakliu. Mopsai paplito visame pasaulyje.
Charakteristika
Mopsas taisyklingo, stambaus sudėjimo, kresnas, kvadratiškas, glotnaus ir švelnaus kailio, kuris paprastai būna abrikoso, sidabro ar juodos spalvos. Snukutis trumpas, kvadratinis ir juodas, ausys plonos, mažos, tarsi aksominės. Akys didelės, iškilios, išraiškingos, tamsios ir blizgios. Uodega tvirtai susisukusi. Kojos tvirtos ir tiesios.
Temperamentas
Mopsai linksmi ir žvalūs, atsidavę, meilūs, žaismingi ir žavūs. Jie yra protingi ir išdykę. Jautriai reaguoja į žmogaus balso toną, todėl šiurkščios bausmės nėra reikalingos. Be to mopsai labai sargūs. Gerai sutaria su šunimis kitais gyvūnais, yra draugiški vaikams ir jūsų svečiams. Tačiau reikia nepamiršti, kad mopsams reikia daug dėmesio, nes kitaip, jei šeimininkas juos ignoruoja, gali tapti pavydūs.
Priežiūra
Mopsai tinkami gyventi bute. Lauke jie nebūna labai aktyvūs. Jautrūs temperatūros pokyčiams, todėl juos reikia aprengti arba išmokyti tuštintis namie ant palutės ir nevesti į lauką esant nepalankiom oro sąlygom. Šunelių kailis trumpas, todėl lengvai prižiūrimas. Šukuoti ir maudyti tik esant būtinybei. Po maudynių gerai jį nusausinkit, kad išvengtų peršalimo. Reikėtų reguliariai valyti veido raukšles.
Sveikata
Mopsai gali greitai peršalti ir patirti stresą dėl oro permainų. Linkę į alergijas, o dėl trumpo snukučio į chroniškas kvėpavimo ligas. Gali atsirasti odos problemų. Mopsai kenčia nuo menkos ventiliacijos. Jautrios akys linkusios ašaroti. Gali sunkiai alsuoti ir knarkti, tačiau nepaisant visko tai lengvai prižiūrimi šunys. Svarbu mopso neperšerti, nes jei jie ės daugiau nei jiems galima, greitai nutuks ir tai gali įtakoti gyvenimo trukmės sutrumpėjimą.
Levretė
Veislės istorija
Tai labai sena veislė. Į levretes panašūs šunys buvo aptinkami Egipte prieš 6000 metų. Vėliau šuneliai pasiekė Romą. Maža levretė buvo rasta lavoje Pompėjoje. Veislė išpopuliarėjo Europoje, šunelius tapė daugybė dailininkų. Levretės buvo mėgstamos daugelio pasaulio didingųjų.
Charakteristika
Levretės elegantiškos, miniatiūrinės, puikiai sudėtos. Galva ilga, siaura. Nosis tamsi, lūpos ir ausys siauros. Kaklo ilgis lygus galvos ilgiui. Akys didelės, išraiškingos, tamsios. Uodega tiesi, galiukas lengvai užriestas, apaugusi trumpais plaukais. Kailis trumpas, prigludęs, lengvai prižiūrimas.
Temperamentas
Levretės inteligentiškos. Labai prisiriša prie savo šeimininkų, todėl gali neprisileisti nepažįstamųjų. Žaismingos, lengvai dresuojamos. Jautrios. Tinka auginti šeimose su paaugusiais vaikais. Sutaria su katėmis ir kitais šunimis, jei jie nėra labai dideli. Nepriklausomos ir taikios. Nereikalauja daug priežiūros. Nepaprastai greitos ir aktyvios. Rekomenduojama auginti ne vieną, o kelias levretes.
Priežiūra
Tinka gyventi bute. Pakankamai aktyvios namuose. Labai jautrios temperatūros pokyčiams, todėl šaltuoju metų laiku derėtų jas aprengti. Būdamos itin aktyvios, mėgsta ilgus kasdieninius pasivaikščiojimus. Patinka laisvai lakstyti ir žaisti. Gaili kartu bėgioti trumpas distancijas, tačiau labiau mėgsta kartu pasivaikščioti. Tai viena iš mažiausiai priežiūros reikalaujančių veislių. Maudykite tik esant būtinybei. Po maudynių įsitikinkite, kad šunelis gerai išdžiovintas, tam kad neperšaltu. Reguliariai valykite dantis, pakirpkite nagus. Šeriasi nedaug, arba nesišeria visai.
Sveikata
Kadangi levretė mažas ir judrus šunelis reikia prižiūrėti, kad šuo aukštai neliptų ir iš aukštai nešokinėtų, kad ant grindų nebūtų laidų, kurie yra ne mažiau pavojingi, nei šokinėjimas.
Jorkšyro terjeras
Veislės istorija
Jorkšyro terjeras šiandien labai skiriasi nuo senųjų jorkšyro terjerų kilusių iš Šiaurės Angijos. Aptinkamos kelios Jorkšyro terjero veislės kilmės ir vystymosi istorijos.
1750 metais dauguma britų dirbo žemės ūkio srityje. Užplūdusi pramoninė revoliucija atnešė dideles permainas šeimos gyvenimams. Jorkšyre, mažos bendruomenės, kūrėsi aplink anglies kasyklas, tekstilės fabrikus, ir gamyklas. Žmonės vyko į tas vietoves ieškoti darbo iš labai toli, net iš Škotijos. Kartu su savim atsivežė veislę žinoma kaip Clydesdale Terrier, arba Paisley Terrier. Visų pirma, tai buvo dirbantys šunys, daug didesni už šiandieninius "Jorkus", skirti gaudyti žiurkėm ir kitiem smulkiem žvėreliam.
Šie terjerai buvo sukryžminti su kitų rūšių terjerais. Taip pat manoma, kad kažkada jie buvo kryžminti su maltos bišonais, kas lėmė jų ilgą kailį. Turint omeny matos bišonų panašumą į šiandieninius jorkus, tai labai tikėtina. Gaila, bet nėra išlikusių jokių užrašų apie geneologiją, kurie pagrįstų šiuos sukryžminimus (greičiausiai, dėl skurdaus literatūrinio išsilavinimo lygio), bet daug žinoma apie žmones, kurie juos veisė, neabejojama, kad ankstyvieji veisėjai turėjo labai aiškią viziją apie šunis, kuriuos jie norėjo išvesti.
Ankstyvieji Jorkšyro Terjerai ir jų veisėjai
Vienas iš žinomiausiu ankstyvųjų jorkų veisėjų – Huddersfield’as Ben’as. Dažnai vadinamas moderniojo jorko tėvu.
1874 metais britų šunų klube buvo užregistruotas pirmasis jorkas, tačiau tik 1886-aisiais jorkšyro terjeras buvo pripažintas kaip savarankiška veislė. Pirmasis jorkšyro terjerų klubas susikūrė 1989 metais.
Jorkšyro terjerai šiandien
Jorkšyro terjerai šiandien paplitę visame pasaulyje ir ankstyvieji veisėjai, kurie buvo žaislinių šunyčių pradininkai, būtų patenkinti didele šios veislės sėkme. 1932-aisiais tik 300 Jorkų buvo užregistruota britų šunų veislyno klube, 1957-aisiais skaičius išaugo iki 2313, o 1970-aisiais jorkai buvo populiariausia veislė Britanijoje. Ši tendencija tęsėsi iki 1990-ųjų kol pasiekė rekordą, buvo užregistruoti 25,665 jorkai. Tiesa, registracijų skaičius dabar pradėjo mažėti, 1994-aisiais jų tebuvo 12,343, tačiau jorkšyro terjeras buvo užregistruotas 7-u numeriu pagal veislės populiarumą.
Temperamentas
Be jokių abejonių jorkai yra labiausiai dėmėsį patraukiantys iš visų žaislinių veislių. Jie žavingi ir inteligentiški, nepaisant dydžio, jie kupini drąsos, ištikimi ir prieraišūs. Nežiūrint to, jog veislė maža, jorkšyro terjerai išlaikę tikrąjį terjerų temperamentą. Jorkai yra tinkami juos nešiotis kartu su savimi ir idealūs tiems, kurie turi mažą būstą. Mėgsta ilgus pasivaikščiojimus, bet būna patenkinti lakstydami mažame sode ar namuose. Psirūpinkit, kad jis turėtu pakankamai žaislų ir pramogų. Šie maži šuniukai galvoja, kad jie yra daug didesni. Jie ryžtingai gina savo teritoriją. Turi aštrią klausą, ir praneš savo šeimininkui net apie patį tyliausią įsibrovimą. Jie gali būti labai triukšmingi, taigi reikėtu pagalvoti apie kaimynus, prieš įsigijant šios veislės šunytį.
Priežiūra
Kadangi jorkšyro terjerai turi ilgą kailį, jie nėra tinkami tiems, kurie neturi pakankamai laiko ar polinkio praleisti kailio priežiūrai ir maudymui, kuris būtinas šiai veislei. Dauguma naminių jorkų būna trumpai nukirpti ar nuskusti dėl patogumo ir higienos.
Jorkų kailis nesišeria ir neturi pavilnės, todėl jie tinkami alergiškiems žmonėm ir tiems, kurie nemėgsta šėrimosi. Kailis ilgas, tiesus ir šilkinis. Jis auga visą gyvenimą. Tiesą sakant, jis labai panašus į žmogaus plaukus.
Ypatinga priežiūra turėtu būti skiriama užtikrinti, kad apie analinę šuns angą būtų švaru, nes dėl ilgo jų kailio būdingas susivėlimas šitoje srityje, o tai gali įtakoti išmatų įsivėlimą į kailį. Be to, kad šuniukas jausis nepatogiai ir jam gali skaudėti, tai gali lemti ir daug rimtesnes problemas, kurias sprendžiant prisirektų ir veterinaro pagalbos.
Jauni jorkšyro terjerų šunyčiai gali turėti nulinkusias ausis iki 6-ių menesių. Šeimininkai dažnai sako, kad įsigijus 10-ies savaičių šuniuką jo ausytės jau kuo puikiausiai stovi, tačiau vėl nulinksta kai jam sueina 4-i mėnesiai. Tai dažnai atsitinka kai jorkui krenta pieniniai ir kalasi suaugusiojo dantys, šeimininkas neturėtų dėl to per daug nerimauti, nes tai natūralu. Bet kokiu atveju, svarbu patrumpinti kailiuką ant ausyčių. Taip pat plaukeliai turi būti išpešti ir iš ausies vidaus.
Specialų dėmesį reiktų skirti šunelio akių ir dantų priežiūrai. Reikėtų saugoti, kad ilgi plaukai nekristų į akis, surišant arba nukerpant juos, nes tai gali sukelti akių suerzinimą ar infekciją. Kaip ir kitų mažų veislių šuniukams, jorkšyro terjerams būdingas akmenų susidarymas ant dantų, bet reguliari jų priežiura padės to išvengti.
Jorkšyro terjerai labai jautrūs šalčiui. Jie mėgsta būti lepinami. Einant į lauką šaltu oru derėtu šuniuką aprengti šiltu paltuku. Jeigu reguliari jorkšyro terjero priežiūra brangiai atsieina šeimininkui, tai išmaitinti jį nėra brangu, jie valgo labai mažai.
Santykiai su kitais gyvūnais
Jorkšyro terjerai laimingai gyvens su katėm ir kitais šunim, bet būdami terjerais jie yra labai savininkiški šeimininko atžvilgiu. Reikėtu atidžiai stebėji kaip jorkšyro terjeras, naujasis gyventojas, susipažįsta su senaisiais. Jeigu jie pešasi, tai gali tęstis iki mirties. Kaip ir su visais mažais šuniukais, didelis dėmėsys turėtų būti kreipiamas kai maži vaikai su jais žaidžia. Taip pat jorkai linkę šokti iš betkokio aukščio, o turit omeny, kad jie labai maži, šuniukas gali susižeisti, gali nukentėti ir nuo žmogaus pėdos arba uždarant ar atidarant duris.
Dresiravimas
Gan lengvai dresiruojami. Išeidami visada palikite jam žaislų ir šviežio vandens. Prisiminkit, kad lygiai taip kaip mėgsta žmonių kompaniją, taip nemėgsta būti palitkti vieni ilgam laikui.
Rekomenduojamos paklusnumo treniruotės.
Sveikata ir ilgaamžiškumas
Jorkšyro terjerai yra pakankamai stiprūs, sveiki ir ilgaamžiai. Deja, kaip ir dauguma kitų žaislinių veislių gali susirgti tam tikrom ligom. Tačiau veisiant iš sveikų šuniukų giminės galima išvengti šių problemų. Rekomenduojama šuniukus pirkti iš patikimo veisėjo, su gera reputacija ir niekada nepirkti iš gyvūnų parduotuvės ar vadinamojo „šuniukų fabriko“. Jei įmanoma reikėtų aplankyti šuniuką namuose, kur jis gimė ir augo, pamatyti jo tėvus, ar bent jau mamą. Šuniuko įsigijimas iš nepatikimo veisėjo gali įtakoti jo ligas ar net ankstyvą mirtį (ir dideles veterinarijos paslaugų kainas).
Renkantis šuniuką
Kokios spalvos bus mano šuo?
Visi jorkšyro terjerai gimsta tamsaus kailio su smulkiom rusvom dėmelėm. Tik jiems subrendus pasidengia ilgu kailiu, tamsaus plieno mėlynumo atspalviais. Tai gali keistis su metais, tačiau perkant šuniuką galima tikėtis, kad jo kunelis bus juodas, o galva suodžių spalvos. Kol jis mažas tai normalu. Kai kurie jorkai lieka juodi, o kiti tampa labai šviesūs arba sidabriniai. Neįmanoma nustatyti kokios spalvos bus šiuniukas kai užaugs, tačiau spalva juk neturi įtakos šuniukui kaip draugui.
Ar jorkšyro terjerai būna miniatiūriniai ir standartiniai?
Daugelis pradedančiųjų jorkų mylėtojų mano jog yra dvi jorkšyro terjerų rūšys – miniatiūriniai ir standartniai. Tačiau taip nėra.
Kada šunytį galima parsinešti į naujus namus?
Jeigu jorkas reikalingas kaip namų šuo, veisėjai leistų jam keliauti i naujus namus tarp 8-10 savaitės amžiaus. Jorkšyro terjeras namams bus daug pigesnis, nei parodoms (kurį veisėjai paprastai parduoda vyresnį). Sunku nustatyti ar šuniukas bus tinkamas parodoms iki kol jam sueina mažiausiai 6 mėnesiai.
Kokios lyties šuniuką geriausiai pirkti?
Tai labai asmeniškas pasirinkimas. Dauguma veisėjų tiki, jog abu tiek patinėliai, tiek kalytės yra vienodai mylintys, inteligentiški, ištikimi ir puikūs kompanionai. Kalytės gali pradėti rujoti nuo 6-ių mėnesių, tada ypatinga priežiūra turėtų būti skiriama norint išvengti nepageidaujamo susiporavimo.
Naminius jorkšyro terjerus geriau sterilizuoti. Tai apsaugotų nuo nepageidaujamų šunyčių ir galimų ligų vėlesniame gyvenime.
Kuo turėčiau maitinti savo jorkšyro terjerą?
Įsigijant šuniuką, nepamiškit gauti iš veisėjo maistelio, kurį jis valgo ir stenkitės laikytis jo rekomendacijų, ypač pirmomis savaitėmis. Veisėjas turėtų įteikti dokumentus apie vakcinas, kurias šunytis gavęs, ir kurių jam dar reikės, apie nukirminiavimą ir geneologiją.
Kur turėčiau laikyti savo jorkšyro terjerą keliaudamas?
Visada įsistikinkit, kad jūsų šuo saugus ir ramus keliaudamas. Geriausia keliaujant jorką laikyti specialioje kelioninėje dėžėje. Tokiu būdu jei jums prireiktų staiga stabdyti, jūsų šuniukas išvengtų nukritimų ir susižeidimų.
Įspėjimas ateičiai
Vasarą leidžiant laiką prie vandens telkinių arba baseino labai svarbu būti dėmesingiems. Teko girdėti pranešimų iš JAV, apie tai kaip jorkai ikrenta į baseinus ir nesugebėdami išlipti, vargšai šuneliai išsenka ir nuskęsta.
Čihuahua
Čihuahua
Veislės istorija
Gausiai apipinta legendų ir istorijų, smulkutės čihuahua kilmės ištakos veda i Meksiką, tai seniausia Amerikos veislė. Kita teorija teigia, jog atkeliavo iš Kinijos. Manoma, kad šie šuneliai kilo iš nykštukinio šuns, vadinamo “Techichi”, gyvenusio Tuloje, kurio atvaizdai buvo naudojami senovės miestų architektūroje. Šių šunelių statulėlės labai primena šiuolaikinę čihuahua.
Šiandien čihuahua yra daug smulkesnės, už pirmąsias. Kailio spalvų paletė labai plati, gali būti trumpaplaukės ir ilgaplaukės. Iš naujo atrasta veislė Meksikos Čihuahua saloje 1850-aisiais, tapo labai populiari, o Amerikoje tokį šuniuką namuose pamatysi dažniausiai. Veislė pripažinta savarankiška 1904-aisiais metais.
Temperamentas
Čihuahua linksmi ir žaismingi, tačiau erzinami gali būti pikti ir irzlūs. Tai labai narsus šunelis, kuris gina save ir savo namus nuo didelių šunų ar įsibrovėlių lodamas ir keldamas sąmyšį. Čihuahua nerekomenduojamos asmenim auginantiems mažus vaikus, tačiau puikiai tinka vyresniems, poroms, arba tiems, kurie mėgsta lepinti savo augintinį. Čihuahua labai atsargūs su nepažįstamais žmonėmis ir šunimis, tačiau puikiai sutaria su kitais namuose auginamais gyvūnėliais.
Priežiūra
Čihuahua yra ilgaamžiai, nereikalaujantys ypatingos priežiūros šuneliai, tačiau jiems reikia daug dėmesio, meilės ir kantrybės. Namuose patiktas ilgiau nei parai jis gali susirgti depresija, nes labai mėgsta draugiją.
Maudyti dažnai jo nereikia. Tik tada kai tam yra poreikis, arba maždaug kas mėnesį. Saugokite nuo vandens patekimo į ausis. Ilgaplaukiai maudomi ir šukuojami dažniau. Čihuahua yra jautrūs šalčiui. Todėl kai lauke minusinė temperatūra jo geriau i lauką nevesti arba vesti tik aprengus. Nuo šalčio gali ir nualpti. Dėl šios priežasties šeimininkai dažnai nuo pat mažens mokina šunelius gamtinius reikalus atlikti ant palučių.
Neleiskite šuneliui šokti nuo aukštų baldų arba nuo jūsų rankų, dėl trapių kaulų, jis gali susižeisti. Dėl tos pačios priežasties neleiskit mažiems vaikams žaisti su šuneliu.
Sveikata
Ši veislė reikalauja ypatingo veterinaro dėmesio dėl dantų priežiūros. Taip pat gali turėti tam tikrų genetinių ligų, tokių kaip epilepsija. Galimas net vandens susikaupimas smegyse. Tai pasireiškia jaunystėje ir dažnai šuneliai miršta nesulaukę daugiau nei šešių mėnesių amžiaus. Liga diagnozuojama kai šunelis turi neįprastai didelę galvą.
Boseronas
Veislės istorija
Veislė formavosi Prancūzijos teritorijoje. Prancūzijos lygumose ir kalnų papėdėse gyvenantis šuo turėjo būti didelis, stiprus ir ištvermingas, pradžioje jis buvo naudojamas stambių žvėrių (meškų, šernų, elnių) medžioklei. Vystantis žemės ūkiui miškų mažėjo, mažėjo ir stambių žvėrių. Piemenims reikėjo ne tik ganymo šunų, bet ir šunų, galinčių apsaugoti nuo vilkų ir kitų „neprašytų svečių".
Pirmą kartą ši veislė rašytiniuose dokumentuose paminėta 1578 metais. 1863 metais pirmoje šunų parodoje Paryžiuje buvo oficialiai pristatyta boseronų veislė. Ir tik 1896 metais autoritetinga komisija, vadovaujama Pierre Megnin, priėmė pirmus oficialius dviejų prancūzų aviganių veislių standartus - ilgaplaukių Berger de Brie ir trumpaplaukių Berger de Beauce. 1897 metais buvo įkurtas pirmasis šunų klubas „Club francais du shien de Berger", kurį globojo žemės ūkio ministerija.
1911 metais įkurtas atskiras boseronų klubas „Club Les Amis du Beauceron", kuris ir iki šių dienų griežtai kontroliuoja veislės standartus Prancūzijoje. Per pirmą ir antrą pasaulinius karus boseronų veislė beveik išnyko, vėliau veislė buvo „atsatyta" maždaug iš 50 šunų. Paskutiniu metu boseronai gyvena ir už Prancūzijos ribų. Šios veislės šunų klubų yra daugelyje Europos ir Amerikos šalių. Prancūzijoje oficialiai per visą veislės istoriją užregistruota apie 80 000 šunų. Šiai dienai priskaičiuojami tik apie 7 000 boseronų. Toks mažas boseronų skaičius gali būti paaiškinamas labai aukštais šios darbinės veislės reikalavimais. Kergti leidžiami tik pilnai atitinkantys aukštus standartų reikalavimus šunys.
Charakteristika
Atletiškieji boseronai sudaro tvirtumo, laisvės ir gyvybingumo įspūdį. Boseronai turi kelias kailių spalvas: viena juoda su gelsvai ruda, kita dėmėta (pilka, juoda ir gelsvai ruda spalvos). Boseronų kailis šiurkštus. Akys tamsios. Šie šunys drąsūs, ištikimi ir labai protingi.
Pirmasis boseronų standartas išleistas 1927 metais (autorius A. Siroden). Tuomet standartinius boseronus skaičiavo dešimtimis, o 2005 metų balandžio mėnesio duomenimis vien Prancūzijoje yra 19100 boseronų. Kinologai laikosi griežtų veislės standartų ir ypač stengiasi išsaugoti darbines savybes. Boseronų išskirtinumas tarp kitų šunų veislių yra tas, kad jie turi papildomus užpakalinių kojų (rudimentinius) pirštus. Šie pirštai padėdavo šunims ropštis į stačius šlaitus, olas, lengvai atsispirti ir saugiai nusileisti ant žemės.
Temperamentas
Boseronas labai universalus ir lengvai mokomas pačių įvairiausių užduočių šuo. Jau nuo seno Prancūzijoje šie šunys naudojami kaip tarnybiniai šunys armijoje ir policijoje, taip pat kaip aviganiai, šernų ir meškų medžiotojai, asmens sargybiniai, teritorijos bei patalpų sargai. Boseronai užtikrintai reaguoja į svetimus, patekusius į jo teritoriją, be baimės atakuoja auką medžioklės metu.
Dėl savo greitų refleksų, ryžtingumo, nepasitikėjimo aplinkiniais, boseronas laikomas idealiu tarnybiniu šunimi. Boseronas besąlygiškai paklūsta savo šeimininkui. Boseronai pasižymi aukštu intelektu, gera atmintimi, visada išlieka budrūs, turi sugebėjimų nujausti nuotaiką, dar nepasakytą žodį ar komandą. Boseronai visada kontroliuoja padėtį ir žino, kada reikia įsikišti net nesulaukus komandos. Boseronas - vieno šeimininko šuo. Jeigu šuo ir žmogus išsirinko vienas kitą, tai visam laikui, nes boseronas neperneša šeimininkų kaitos.
Bet nežiūrint to, boseronas puikiai pritampa šeimoje ir tampa puikiu apsauginiu ir kompanionu. Tai nepaperkamas „angelas sargas", siela ir kūnu atsidavęs šeimai, kurioje gyvena. Boseronų labai išugdytas atsakomybės jausmas, savo angelo sargo vaidmenį paskirsto visiems šeimos nariams, geras vaikų draugas ir patikimas jų apsauginis. Namuose boseronas - draugas, visų įvykių dalyvis, kuris viską supranta iš mūsų judesių, gestų, mimikos. Jaučia net neišsakytas mūsų mintis. Šios veislės šunys retai loja ir tai tik labai rimtu pagrindu. Boseronai nemėgsta grubumo. Šios veislės šunį galima papirkti gerais, šiltais santykiais. Jis atiduoda visą save mainais už meilę.
Basethaundas
Veislės istorija
Tai pakankamai sena veislė. Ją aprašė ir Šekspyras. Tyrinėjimai parodė jog veislė buvo pristatyta 1863 metais Paryžiuje vykusioje šunų parodoje. Anglijoje basetus veisė dėl dviejų skirtingų dalykų, vieni dėl medžioklės, kiti dėl šeimos kompanionų. Basetai puikūs lapių ir kitų gyvūnų medžiotojai. Medžioti gali po vieną ir grupėse. Turi puikią uoslę, tačiau yra ganėtinai lėti.
Charakteristika
Galva didelė, proporcinga, kaukolė su kupolu. Ausys aksominės, labai ilgos. Dantys dideli. Akys rudos, liūdnos. Krūtinė ilga ir iškili. Kailis kietas, trumpas ir blizgus. Įvairių spalvų, bet dažniausiai baltas su rusvais ar smėlio spalvos atspalviais. Kojos trumpos. Kūnas ilgas. Oda laisva, elastinga.
Temperamentas
Mielas, prieraišus, atsidavęs, taikus, paklusnus. Prisitaiko prie šeimos gyvenimo būdo. Visada draugiškas, tiek šeimininkui, tiek vaikams. Mėgsta daryti įvairius triukus dėl skanėstų. Lojimas gilus ir muzikalus. Savarankiški, nepriklausomi. Nekanda. Užsispyrę ir atkaklūs.
Priežiūra
Gali gyventi bute. Labai neaktyvūs namuose, tačiau lauke gali lakstyti valandas. Reikėtų suteikti jam tokias progas. Norint, kad basetas būtų sveikas jam reikalingas tinkamas apkrovimas, ilgi kasdieniai pasivaikščiojimai. Trumpas, prigludęs kailis lengvai prižiūrimas. Reguliariai šukuokit, maudykit tik esant būtinybei. Kiekvieną savaitę pavalykit po ausim ir pačias ausis, patrumpinkit nagus. Pastoviai šeriasi.
Sveikata
Svarbu neperšerti, nes jie linkę tukti, o papildomas svoris labai apkrauna jo trumpas kojas. Patartina maitinti du tris kartus per dieną mažomis porcijomis vietoj vienos didelės.
Anglų mastifas
Veislės istorija
Mastifus kovojančius drauge su šeimininku, teko atremti Cezariui 55-aisiais metais įsiveržusiam į Britaniją. Vėliau jis juos pargabeno į Romą, kurioje mastifai arenose sėkmingai kovėsi su kitais šunimis, gladiatoriais, lokiais ir net tigrais. Laikui bėgant išpopuliarėjo Jungtinėje Karalystėje ir Jungtinėse Amerikos Valstijose. Buvo uždraustos kovos su žvėrimis ir mastifai imti vertinti dėl gebėjimo apginti.
Charakteristika
Tai didelis, masyvus, stambių kaulų šuo. Kailis lygus, gan trumpas. Povilnė tanki, prigludusi. Spalva gelsvai ruda, abrikosinė ar rudmargė. Akys vidutinio dydžio, rudos. Kaklas labai raumeningas, galingas. Nosis visada tamsi ir plati. Letenos didelės, apvalios ir kompaktiškos. Lūpos nukarusios, sudaro kvadratinį profilį.
Temperamentas
Geraširdis, drąsus, klusnus. Tai švelnus milžinas. Orus. Jam būtina nuolat būti su žmonėmis, tada užaugs draugiškas, bus geras su vaikais. Lengva dresuoti, tačiau reikia anksti pradėti, iki sueis pusė metų. Su kitais šunimis gali būti karingas, todėl mokyti gražiai bendrauti taip pat reikia nuo pat mažens.
Priežiūra
Gali gyventi bute jei gaus pakankamai krūvio. Linkęs būti tingus, bet būtina judėti, kad šuo augtų sveikas ir laimingas. Reguliariai pasivaikščioti, bėgioti. Trumpą kailį lengva prižiūrėti, iššukuoti negyvą plauką. Šeriasi vidutiniškai.
Sveikata
Dažniau nei kitom veislėm pasitaiko klubo displazija. Linkę tukti, todėl maitinti reiktų du ar tris kartus per dieną mažom porcijom, vietoje vienos didelės.
Anglų kokerspanielis
Veislės istorija
Pirmoji informacija apie spanielius aptinkama 1300 m. Kokerspanieliai puikūs medžiotojai. Manoma, kad spanieliai kilę iš Ispanijos, o žodis spanielis kilęs nuo žodžio Hispania (Ispanija) arba nuo prancūziškos frazės Chiens de l’ Espagnol (Ispaniškas šuo). 1600-tais metais spanieliai buvo suskirstyti i vandens ir sausumos spanielius.
Charakteristika
Tai vidutinio dydžio šuo. Ausys ilgos. Stiprus, bet ne šiurkštus. Snukis tokio paties ilgio kaip kaukolė. Tamsiai arba šviesiai rudos, ovalios akys. Kailis vidutinio ilgumo. Nosis juoda arba ruda, priklausomai nuo kailio spalvos. Krūtinė ilga. Letenos apvalios. Spalvos įvairios, vyrauja nuo solidžios juodos iki įvairių rudos atspalvių, galimos juodos-baltos kombinacijos ir dar daug kitų.
Temperamentas
Anglų kokerspanieliai linksmi, energingi ir mieli šunys. Sutaria su vaikais, yra džentelmeniškas ir žaismingas, tačiau netoleruoja erzinimo. Draugiškas su nepažįstamaisiais ir gerbia duodamas komandas. Puikus kompanionas. Mėgsta būti kieme. Temperamentas priklauso nuo šeimos linijos. Patelės yra linkusios dominuoti. Puikiai sutaria su katėmis.
Priežiūra
Tinka gyventi bute, jei galėsit su juo praleisti pakankamai laiko kieme, žaisdami ar vaikščiodami. Maudyti esant būtinybei. Reguliariai patikrinkit ausis, jas išvalykite. Iššukuokite kailį ant letenos ir patrumpinkite. Šukuokite kaskart jam pažaidus kieme, nes kailis gali veltis. Šios veislės šunys šeriasi vidutiniškai.
Sveikata
Linkę į ausų infekcijas. Vasaros metu ausys turėtų būti ypatingai prižiūrimos ir nuolat patikrinamos. Žaidžiant arti žemės, kas jiems būdinga, į ausis gali patekti svetimkūnių, o tai net gali būti mirtina.
Amerikiečių kokerspanielis
Veislės istorija
Amerikiečių kokerspanieliai buvo išveisti iš anglų kokerspanielių atvežtų į Jungtines Amerikos Valstijas. Amerikiečių kokerspanielių kitokia struktūra, be to jie mažesni nei anglų kokerspanieliai. Pirmieji veisiami amerikiečių kokerspanieliai buvo juodi. Veisiant smėlio spalvos amerikiečių kokerspanielius, juodieji buvo kryžminami su kitų veislių smėlio spalvos šunimis.
Charakteristika
Ausys labai ilgos, plonos odos, apžėlusios, nukarusios. Kaukolė apvali, tačia ne per daug. Kailis vidutiniškai ilgas, šilkinis. Dantys stiprūs. Nosis juoda arba ruda. Akys apvalios ir pilnos. Kūnas kompaktiškas, nugara stipri. Kojos tiesios, kaulėtos. Kailis gali būti juodas, juodas su dėmėmis, nuo šviesios kreminės iki tamsiai rusvos, mišrus - dviejų aiškiai besiskiriančių splavų, viena jų būtinai balta. Ypač dekoratyvūs.
Temperamentas
Amerikiečių kokerspanielis tinka ir medžioklei, ir tiesiog auginimui namuose, kaip puikus augintinis. Jautrūs, linksmi, mieli. Inteligentiški, gyvybingi, žaismingi ir atsidavę. Derėtų dresuoti nuo mažens, tam kad išvengti jų drovumo. Paprastai gerai sutaria su vaikais. Visus myli ir žmonės jiems reikalingi, tam kad būtų laimingi. Gali būti triukšmingi. Gan lengvai dresuojami, sutaria su kitais gyvūnais.
Priežiūra
Tinka auginti bute. Aktyvūs namuose. Energingi, todėl derėtų dažnai vestis pasivaikščioti. Akis būtina reguliariai valyti. Kai kurie augintojai palieka plaukus nekirptus, ilgus, tokiu atveju šukuoti reikėtų dažniau. Šeriasi vidutiniškai.
Sveikata
Gali būti alergiški. Linkę tukti.
AKITA
veislės istorija
Akita kilę iš Japonijos. Šiandien tai nacionalinė Japonijos šunų veislė, kartais net vadinama gyvu paminklu. Šie šunys saugodavo Imperatorius, kaudavosi, medžiodavo, tempdavo roges, dirbdavo armijoje ir policijoje. Akita ir šiandien išsaugojusi medžioklės instinktus, tai daryti gali net esant dideliam sniego kiekiui. Akitos statulėlės Japonijoje dovanojamos kaip sveikatos simbolis.
Charakteristika
Galingas, solidus, budrus šuo. Stiprus ir raumeningas. Sunki ir plati galva, platus ir pilnas snukis. Krūtinė žema ir plati. Mažos, stačios ausys. Akys nedidelės, tamsiai rudos. Nosis plati ir paprastai juoda. Lūpos juodos, liežuvis rausvas. Uodega didelė, aukštai iškelta, užsirietusi ant nugaros. Pavilnė stora, tanki ir švelni. Kailis tiesus, šiurkštus.
Temperamentas
Kartais spontaniški. Atsargūs, labai prisirišę prie šeimininkų. Inteligentiški, smalsūs. Dresuoti pradėkite nuo mažens. Tai reikalaus kantrybės, kadangi akitai gali pasidaryti nuobodu. Nuostabus sargas. Japonijoje moterys patikėdavo akitai saugoti savo vaikus. Tačiau net jei puikiai sutaria su vaikais, kurie auga kartu, dar nereiškia, kad priims svetimus. Erzinama akita gali kąsti. Reikėtų mokyti vaikus švelnumo su šunimi. Agresyvūs kitiems šunims, nereikėtų leisti laisvai lakstyti be priežiūros. Mėgsta būti su savo šeima. Skleidžia daugybę įdomių garsų, tačiau be reikalo neloja.
Priežiūra
Nelabai aktyvūs namuose, todėl kieme derėtų praleisti daugiau laiko, vestis ilgiems kasdieniniams pasivaikščiojimams. Kailį šukuokite, maudykite tik esant būtinybei, nes maudymas pašalina natūralų riebalinį sluoksnį. Stipriai šeriasi dukart per metus.
Sveikata
Pasitaiko odos, akių ir kelio problemų.
AIRIŲ SETERIS
veisleės istorija
Išvestas iš įvairių seterių, spanielių. Seniau airių seteris buvo rausvai baltas šuo su kiek trumpesnėmis kojomis nei jis yra šiandien. Tai puikus medžiotojas.
Charakteristika
Šilkinis ir ilgas kailis. Kai kurie jauni šuniukai būna su pilkai sidabriniais plaukais prie ausų ir kojų, tačiau tai dažniausiai išnyksta šuneliui paagus. Letenos padengtos plaukais. Ausys plonos, ilgos, siekia nosies galiuką. Kojos ilgos ir raumeningos. Akys tamsiai arba vidutiniškai rudos. Krūtinė žema, vidutiniškai plati. Uodega apaugusi plaukais, stipri.
Temperamentas
Energingi, inteligentiški, gyvybingi. Neturi sargo instinktų. Gerai sutaria su kitais gyvūnais ir vaikais. Labai atsidavę ir impulsyvūs. Kai kurie sunkiai pasiduoda dresavimui, turbūt dėl savo nepriklausomo būdo. Medžiotojai. Labai svarbu išmokyti tvarkos namuose, nes juos galima pavadinti namų išdaigininkais, kurie gali graužti ar kitaip gadinti jūsų baldus, kitus daiktus.
Priežiūra
Nerekomenduojama auginti bute. Labiau tinkamas užmiesčio nei miesto gyvenimui. Būtini kasdieniai pasivaikščiojimai. Kasdien šukuokit. Maudyti tik esant būtinybei. Vidutiniškai šeriasi.
Sveikata
Linkę tukti, geriau maitinkit du tris kartus per dieną mažomis porcijomis, nei vieną kartą didele porcija. Pasitaiko odos alergijų, epilepsijos atvejų. Būdingos akių ligos. Tikrinkit ir valykit ausis
Airių kviečiaspalvis švelniaplaukis terjeras
tymbos geriausias draugas dymukas:jei norite placiau apie ji spauskite cia: http://patysmylimiausi.blogspot.com/
Grupės
Visos šunų veislės pagal FCI suskirstytos į 10 grupių:- Pirmai grupė - aviganiai,
- Antra grupė – sarginiai ir apsaugos šunys,
- Trečia grupė – terjerai (išskyrus Erdelio ir Jorkšyro terjerus) ir besendžiai.
- Ketvirta grupė - taksai.
- Penkta grupė - skalikai: bladhaundai ir kiti sekantys kraujo pėdsaku šunys didesniems žvėrims (elniams, šernams) medžioti.
- Šešta grupė - skalikai: basetai, bigliai ir kt. šunys mažesniems žvėrims (lapėms, kiškiams) medžioti.
- Septinta grupė - seteriai, pointeriai, kurtsharai, veimaro trumpaplaukiai, vižlai (išskyrus anglų vižlus) ir grifonai.
- Aštunta grupė - anglų vižlai, retriveriai ir spanieliai.
- Devinta grupė - dekoratyviniai ir bendrauti skirti šunys: visi mažiausieji šunys, pudeliai, vidutinieji ir mažieji pinčeriai bei šnauceriai ir dalmatinai.
- Dešimta grupė - visi kurtai. Grazūs šunys
- boo
HACHIKO
PLAČIAU APIE ŠUNIS
Vokiečių dogas
Veislės istorija
Ant senovinės monetos Graikijoje iškaltas šuo, labai panašus į vokiečių dogą. Vokiečių dogas retkarčiais vadinamas „visų šunų Apolonu“. 1879-ais metais vokiečiai priskyrė šiuos šunis nacionalinei Vokietijos veislei. Dar po septynerių metų buvo įkurtas vokiečių dogų klubas.
Charakteristika
Elegantiškas. Galva stačiakampė, išraiškinga. Kaklas išriestas, ilgas, stiprus ir raumeningas. Priekinės kojos tiesios. Nagai trumpi, stiprūs ir tamsūs. Akys vidutinio dydžio, migdolo formos, tamsios, gyvybingos. Ausys ilgos, stačios. Kailis tankus, švarus, trumpas, blizgus ir prigludęs. Spalvos: rudmargė, gelsvai ruda. melsva, juoda, arlekinas, mantija.
Temperamentas
Priežiūra
Gali gyventi bute, jei gaus pakankamai krūvio. Neaktyvūs namuose, todėl į kiemą reikėtų išvesti ilgam. Kartu vaikščioti, žaisti. Trumpą kailį nėra sudėtinga prižiūrėti. Reguliariai šukuokite, maudykite esant reikalui. Nagus būtina kirpti. Šeriasi vidutiniškai.
Sveikata
Neilgaamžiai. Pirkit tik iš patikimo veisėjo. Linkę sirgti širdies ligomis.
Valų korgis kardiganas
Ilgas, žemas šuo. Ausys labai didelės, stačios. Kaukolė plati ir plokščia. Uodega žemai nuleista. Krūtinė vidutiniškai plati. Akių spalva atitinka kailio spalvą. Tai inteligentiškas, sargus šuo. Paprastai gerai sutaria su vaikais. Įspėja garsiai lodami. Patinai gali būti agresyvūs su kitais patinais. Tinka gyventi bute. Aktyvūs namuose. Neperšerkit šios veislės šunelio, nes jie linkę tukti. Šeriasi dukart per metus.
Valų korgis pembrukas
Žemas, tvirtai sudėtas, drąsus. Ausys vidutinio dydžio, stačios. Kaukolė plati, primena lapės. Akys tamsios, įvairių rudų atspalvių, nosis juoda, pigmentuota. Kailis minkštas, pavilnė stora, atspari bet kokiam orui. Tai inteligentiškas, sargus šuo. Paprastai gerai sutaria su vaikais. Atsargūs su nepažįstamaisiais. Reikėtų dresuoti nuo mažens, kad suaugęs nebūtų nepaklusnus. Patinai gali būti agresyvūs su kitais patinais. Aktyvūs namuose. Toleruoja įvairų klimatą.
Taksas
Veislės istorija
Yra nuomonė jog taksai atsirado Senovės Egipte, tačiau iš tiesų taksas buvo išveistas Vokietijoje prieš daug šimtų metų, medžioti ir susekti barsukus, lapes, kiškius. Turi "terjeriško" charakterio. Pirmieji taksai buvo didesni nei tie, kuriuos turime šiandien. Veislė pirmą kartą buvo pristatyta Vokietijoje tarp 1879 ir 1885 metų.
Charakteristika
Taksai būna trijų rūšių: trumpaplaukiai, šiurkščiaplaukiai ir ilgaplaukiai, kurie yra trijų skirtingų dydžių: standartiniai, triušiniai ir nykštukiniai. Taksai ilgo kūno, stiprūs, raumeningi su trumpomis kojomis. Išdidūs ir inteligentiški. Galva pailga, nedidelė, nežymiai išgaubta kaukolė. Akys vidutinio dydžio, labai tamsios, migdolo formos, protingos, snukutis truputį kumpokas, žandikaulis stiprus. Ausys nukarusios, vidutinio ilgio, apvalios. Trumpaplaukių taksų kailis blizgus, glotnus. Galimi įvairūs spalviniai variantai.
Temperamentas
Gyvybingi ir meilūs, išdidūs ir drąsūs, veržlūs. Smalsūs ir išdykę. Jie yra labai protingi ir gali būti linkę auklėti šeimininką, nei atvirkščiai. Ištikimi savo šeimininkui, mėgsta drauge keliauti. Geriausia auginti šeimoje, kurioje vaikai jau paaugę. Mėgsta loti (jų lojimas labai garsus palyginti su mažu jų dydžiu). Patinka rausti. Pakankamai gerai sutaria su kitais augintiniais, tačiau gali būti labai pavydūs, irzlūs, užsispyrę ir linkę kandžiotis. Džiaugiasi paimti ant rankų. Būtina neperšerti, nes taksai labai greitai nutunka jei gauna per daug maisto.
Priežiūra
Tinkami gyventi namie. Pakankamai aktyvūs namuose, tačiau reikalingas kasdienis pasivaikščiojimas. Patinka pažaisti parke ar kitose saugiose atvirose vietose. Ilgaplaukiams reikalingas kasdienis šukavimas, šiurkščiaplaukiams - būtinas reguliarus trimingas (dengiamųjų plaukų bei pavilnės pešiojimas), o trumpaplaukiam - reguliarus pašukavimas. Šeriasi vidutiniškai.
Sveikata
Linkę į stuburo problemas, galimos širdies ligos, šlapimo takų ligos, cukraligė. Taksai turi polinkį nutukti ir tapti tingūs.
Ilgaplaukis kolis
Veislės istorija
Kolis buvo ilgą laiką nežinomas toliau už Škotijos ribų. Tačiau šiandien tai vieną populiariausių veislių pasaulyje. Pirmieji koliai buvo smulkesni. Kaukolė buvo platesnė, snukis trumpesnis. Koliai labai protingi šunys, jei buvo dresuojami kaip šunys sargai, aklųjų vedliai, gelbėtojai, net kino žvaigždės. Karalienė Viktorija laikė kolius, tai prisidėjo prie veislės populiarinimo. Patraukli kolio išvaizda lėmė jų populiarumą parodose ir tapimą puikiu šeimos draugu.
Charakteristika
Atsidavę, aktyvūs, ilgo kailio, kuriam reikia kasdienės priežiūros tam, kad atrodytų gražiai. Snukio galas bukas, juoda nosis. Ausys proporcingos galvos dydžiui. Akys vidutinio didžio, migdolo formos, dera su kailio spalva, išskyrus žydrų taškuotų šunų. Kūnas lankstus, raumeningas, krūtinė žema. Kailis ant kojų ir galvos trumpas ir prigludęs. Būna keturių spalvų: sabalo su balta, trispalvė, žydra taškuota ir balta.
Temperamentas
Labai protingas šuo. Jautrūs, mielas, švelnus, atsidavęs, lengvai dresuojamas. Paprastai gerai sugyvena su kitais gyvūnais ir šunimis. Labai prisirišęs ir saugo tuos, kuriuos myli. Vienas kolis keliavo beveik 4000 km. tam, kad grįžtu pas savo šeimininkus, po to kai pasimetė. Šios veislės šunys ne kartą apdovanoti už savo žygdarbius. Puikus vaikų draugas, žaismingas. Labai energingi. Neagresyvūs.
Priežiūra
Gali gyventi bute jei gauna pakankamą apkrovimą. Namuose ne tokie aktyvūs, kaip lauke. Jautrūs. Jiems reikia daug treniruočių, įskaitant ilgus pasivaikščiojimus. Būtina nuolat šukuoti, kad apsisaugot nuo iškritusių plaukų namuose, ant baldų, drabužių. Ypatingai šėrimosi laikotarpiu. Jei šunelio pavilnė labai tanki ir stora, šunelis nedalyvauja parodose, ją reikėtų išpešti, nesukeliant šuneliui skausmo. Maudyti esant reikalui. Šeriasi gausiai, dukart metuose.
Sveikata
Pakankamai sveiki šunys. Gali turėti klubo problemų, akių ligų. Kolių nosies galiukas yra jautrus saulei.
Trumpaplaukis kolis
Veislės istorija
Kolis buvo ilgą laiką nežinomas toliau už Škotijos ribų. Tačiau šiandien tai vieną populiariausių veislių pasaulyje. Pirmieji koliai buvo smulkesni. Kaukolė buvo platesnė, snukis trumpesnis. Koliai labai protingi šunys, jei buvo dresuojami kaip šunys sargai, aklųjų vedliai, gelbėtojai, net kino žvaigždės. Karalienė Viktorija laikė kolius, tai prisidėjo prie veislės populiarinimo. Patraukli kolio išvaizda lėmė jų populiarumą parodose ir tapimą puikiu šeimos draugu.
Charakteristika
Atsidavę, aktyvūs. Snukio galas bukas, juoda nosis. Ausys proporcingos galvos dydžiui. Akys vidutinio didžio, migdolo formos, dera su kailio spalva, išskyrus žydrų taškuotų šunų. Kūnas lankstus, raumeningas, krūtinė žema. Kailis ant kojų ir galvos trumpas ir prigludęs. Būna keturių spalvų: sabalo su balta, trispalvė, žydra taškuota ir balta.
Temperamentas
Labai protingas šuo. Jautrūs, mielas, švelnus, atsidavęs, lengvai dresuojamas. Paprastai gerai sugyvena su kitais gyvūnais ir šunimis. Labai prisirišęs ir saugo tuos, kuriuos myli. Vienas kolis keliavo beveik 4000 km. tam, kad grįžtu pas savo šeimininkus, po to kai pasimetė. Šios veislės šunys ne kartą apdovanoti už savo žygdarbius. Puikus vaikų draugas, žaismingas. Labai energingi. Neagresyvūs.
Priežiūra
Gali gyventi bute jei gauna pakankamą apkrovimą. Namuose ne tokie aktyvūs, kaip lauke. Jautrūs. Jiems reikia daug treniruočių, įskaitant ilgus pasivaikščiojimus. Būtina nuolat šukuoti, kad apsisaugot nuo iškritusių plaukų namuose, ant baldų, drabužių. Ypatingai šėrimosi laikotarpiu. Jei šunelio pavilnė labai tanki ir stora, šunelis nedalyvauja parodose, ją reikėtų išpešti, nesukeliant šuneliui skausmo. Maudyti esant reikalui. Šeriasi gausiai, dukart metuose.
Sveikata
Pakankamai sveiki šunys. Gali turėti klubo problemų, akių ligų. Kolių nosies galiukas yra jautrus saulei.
Ši cu
Veislės istorija
Ši cu kilmė nėra visiškai aiški. Ši cu kilę iš Tibeto, kur buvo laikomi šventyklose, kaip šventi šunys. Yra žinoma, kad jie kartais buvo dovanojami Kinijos imperatoriams 17-amjame amžiuje, kaip garbingas užmokestis, tokiu būdu jie įsišaknijo Kinijoje.
Šioje šalyje, šunys tapo mažais šventaisiais ir buvo laikomi rūmuose bei rūpestingai prižiūrimi. Kai 1934-aisias metais buvo įkurtas Pekino šunų klubas, buvo daug diskusijų apie mažų veislių šuniukų skirtumus. 1938-aisiais buvo nustatyti ši cu veislės šuniukų standartai ir ji buvo pripažinta kaip savarankiška veislė, tarp kitų iš Tibeto kilusių veislių.
1952-aisiais metais buvo smarkiai būgštaujama dėl veislės struktūros, todėl buvo nuspręsta sukryžminti su pekinu Anglijoje. Priežastis buvo noras gauti trumpakojį, geresnės kailio struktūros ir trumpesnio snukučio šunelį. Tai buvo atlikta, taigi priekinės Pekino kojos yra panašios i dabartines ši cu.
Temperamentas
Viena iš ryškiausių ši cu charakteristikų yra jo asmenybė. Ši cu draugiškas, neagresyvus ir geras kompanionas tiek vaikam, tiek kitų veislių šuneliams. Jie mėgsta linksmus žaidimus, išdykauti namuose ar kieme.
Ši cu labai mėgsta žmogaus draugiją ir labai myli savo šeimininką. Ši cu nėra vieno žmogaus šuo. Jis laimingas sutikęs bet koki nepažįstamąjį, kurį priima jo šeimininkas. Štai priežastis dėl ko jie tampa tokie populiarūs. Jie randa draugų, kad ir kur bebūtų.
Kailio priežiūra
Jo kailis atskleidžia karališką prigimtį. Šuniukui augant kailis kinta, nuo visiškai juodo iki juodai balto, pilkai balto, rusvai balto ar švelniai auksinio. Baltas viršugalvis ir uodegos galiukas yra labai vertinami. Kailiukas nėra tiesus, kaip jorkšyro terjero, lengvos bangelės yra normalu ir įprasta. Kailis turi pavilnę, o kai šuo pilnai suauga jis padeda kailiui natūraliai kristi. Žinoma, jis reikalauja daug priežiūros. Jį būtina kas dieną šukuoti, kitaip jis gali susivelti ir susinarplioti, dėl ko gali tekti nukirpti kailiuką. Kol šuniukas mažas reikia kantrybės norint jį išmokinti ramiai pagulėti porą minučių, kol jį šukuosit.
Yra didelis šampūnų, kondicionierių ir kitų priežiūros reikmenų pasirinkimas. Maža vonelė patalpinta kriauklėje ar vonioje, apsaugos nuo vandens susikaupimo ir šuniuko padėtis bus stabilesnė. Laikykit šuniuką atsargiai už jo krūtinės viena ranka, kita ranka sudrėkinkit jo kūną su drungnu tekančiu vandeniu, išplaukit šampūnu ir gerai išskalaukit. Galvą palikite pabaigai. Atsargiai sudrėkinkite galvą su drėgna kempine ir išplaukite su kūdikių šampūnų nesukeliančio akių graužimo.
Vis dar laikydami šuniuką atsargiai, iki galo išskalaukite, saugokite nuo vandens patekimo į nosį. Kelioms minutėms apglėbkit rankšluosčiu, kad sugertu vandens perteklių.
Naudokite mažą džiovintuvą, silpna oro srove. Jeigu šunelis dreba, tai greičiau dėl susijaudinimo, nei dėl šalčio. Venkite oro pūtimo tiesiai i šuniuko snukutį. Išvalykite ausis. Norit išvengt ausų būgnelių sužeidimų, vatos gumulėlį laikykite pirštų galiukais.
Akių priežiūra
Ši cu akim reikėtų skirti kasdieninę priežiūrą. Jos nuolat šlapiuoja, atsiranda rusvi ašarų nubėgimo takeliai, kurių nevalant gali atsirasti žaizdos. Į jas gali lengvai patekti dulkės, purvas arba plaukas ir sukelti suerzinimą.
Sveikata
Paprastai ši cu veislės šuniukai būna gana sveiki. Tačiau dėl įvairių priežasčių, akys gali būti pažeistos, nes jos iškilusios iš veiduko ir šunelis gali susižeisti žaisdamas. Jeigu pastebit pažeidimus kuo skubiau kreipkitės į veterinarijos gydytoją. Dar viena sveikatos problema gali iškilti dėl jų trumpo snukučio, kuris gali kartais švokšti. Dažniausiai tai nėra rimta, bet derėtų pasitarti su veterinaru.
Kai kurie ši cu gali turėti įgimtų ligų. Svarbiausia yra kailis. Kailis, kuris veliasi ir painiojasi, gali sukelti niežėjimą, o šuniukas kasydamasis gali susibraižyti odą, dėl ko gali prasidėti infekcija. Ši cu sveikatos problemos išvengiamos, kai jiems skiriama pakankamai dėmesio ir priežiūros.
Ką turėtų žinoti pirkėjas renkantis šuniuką
Veisėjas turėtų parodyti jums visus šuniukus. Susirūpinkite veisėju, kuris jus nusiveda į prieškambarį ir atneša viena šuniuką parodyti. Toks veisėjas nėra sąžiningas, jis ar ji neturėtu nieko slėpti, nes pirkėjas turi teisę palyginti šuniukus. Stebėkite kaip šuniukai žaidžia, ar spindi jų akutės ir ar švarus kailiukas. Jų dantukai turėtų būti balti, dantenos rožinės ir tvirtos. Klausinėkite veisėjo to kas jums rūpi, jūs turite tokia teisę. Ilgai neužtruks išsiaiškint ar veisėjas sąžiningas ar tik nori pasipelnyti. Veisėjas turėtu gebėti atsakyti į klausimus apie veislės kilmę ir šuniuko priežiūrą. Atsakingas veisėjas paragins jus su šuneliu nuvykti pas jūsų pasirinktą veterinarą. Veisėjas turėtu įsipareigoti priimti šunelį atgal, jei to prireiktų.
Šarpėjus
Veislės istorija
Šarpėjaus protėviai nėra aiškiai žinomi. Tai galėtų būti Čiau čiau palikuoniai, tačiau vienintelis tikras jų panašumas, tai liežuvio spalva. Kad ir kaip ten bebūtų, piešiniai ant molinių indų atskleidžia jog veislės užuomazgos jau buvo Hanų dinastijos metais. Daug metų šarpėjai Kinijos užmiesčiuose buvo auginami kaip fermos šunys, naudojami medžioklėse, kaip sargai saugantis namus ir šeimą. Vėliau dalyvavo šunų kautynėse. Buvo manoma, kad dėl netradicinės odos ir kailio struktūros, kitiems šunims šarpėjui sunkiau įkasti. Komunizmo revoliucijos metais Hong Kongo verslininkas Matgo Law aptiko šiuos šunis ir kreipėsi į amerikiečius dėl pagalbos išsaugant šią veislę. Tokiu būdu šarpėjai stipriai išpopuliarėjo.
Charakteristika
Leistinos tik vienspalvės ir sabalinė kailio spalvos. Mažos, storokos, lygiakraščio trikampio formos ausys nulinkusios į priekį, uodega ilga, tvirta, stora, užlinkusi. Kaip ir Čiau čiau jie turi mėlynos -juodos spalvos liežuvį. Galva didelė, kakta plati. Maži šuneliai turi daugiau raukšlių, nei suaugę šunys. Šarpėjaus raukšlių kiekis mažėja jam augant.
Temperamentas
Tai labai atsidavę, inteligentiški šunys. Žaismingi, aktyvūs, dominuojantys ir drąsūs. Draugiški savo šeimininkams, tačiau atsargūs su nepažįstamaisiais. Jei su katėm ar vaikais auga nuo mažens, tai paprastai su jais sutaria. Šarpėjai lengvai auklėjami, ramūs, nepriklausomi ir atsidavę, puikūs kompanionai ir sargai. Būtina tinkamai juos auklėti. Jei jūs esat ramus, minkštas tai ne jūs, o šuo gali tapti jūsų šeimininku. Šie šunys labai švarūs ir tvarkingi, tačiau labai nemėgsta vandens ir visais būdais stengiasi jo išvengti. Maži šuneliai auga labai greitai ir turi būti tinkamai maitinami. Labai daug būdo savybių ir sveikata priklauso nuo šeimos linijos.
Priežiūra
Šarpėjus reikia reguliariai pašukuoti. Neturi pavilnės. Šėrimosi laikotarpių gerai būtų kartą per savaitę maudyti ir kasdien šukuoti. Prižiūrėti raukšles, kad būtų švarios. Kailis gali sukelti alergija.
Sveikata
Būdingos odos problemos dėl netinkamos raukšlių priežiūros. Įsigykite šunelį tik iš patikimo veisėjo, kad išvengtumėte sveikatos problemų.
Sibiro haskis
Veislės istorija
Kilę iš Sibiro, haskiai buvo atvežti į Aliaską 1909-ais metais. Buvo skirti traukti rogėms, ganyti ir atlikti sargo funkcijas. Puikiai prisitaikydavo prie atšiaurių Sibiro sąlygų ir ištvermingai dirbo. Jie buvo atvežti į Šiaurės Ameriką brangiakailių žvėrelių medžiotojų dėl dalyvavimo arktiniuose reisuose, kuriems jie tiko nes yra labai greiti. Šiandien haskiai labiau kompanionai ir šeimos draugai, tačiau ir dabar jie naudojami traukti roges, lenktyniauti.
Charakteristika
Haskiai stiprūs, darbiniai šunys. Būna kelių spalvų, nuo juodos iki baltos. Snukutis ir papilvė paprastai būna balti. Akys migdolo formos, gali būti mėlynos, rudos, gintaro spalvos galimos, arba bet kurios iš jų kombinacijos. Viena akis gali būti mėlyna, o kita ruda ir pan. Vidutinio dydžio, ovalios letenos. Ausys vidutinio dydžio, trikampės formos. Pavilnė stora, švelni ir tanki, kailis minkštas, vidutinio ilgio. Gali išgyventi esant net -50 ar -60 laipsnių šalčio.
Temperamentas
Inteligentiški ir žaismingi, išdykę. Šie linksmi šunys labai myli savo šeimininkus. Širdyje mažas šunytis, protingi, mylintis, lengvai auklėjami, energingi. Gerai sutaria su vaikais ir draugiški su nepažįstamais. Nelabai sargūs, nes beveik neloja ir visus myli. Juos nesunku dresuoti, tačiau leisis tik tada jei matys tikslą. Nemėgsta būti palikti vieni, jiems greitai gali tapti nuobodu. Gerai sutaria su kitais augintiniais jeigu kartu auga nuo pat mažumės.
Priežiūra
Nerekomenduojama jų auginti bute, nebent tada, kai jie gerai treniruojami ir gali palakstyti, pabūti lauke. Mėgsta vėsų klimatą. Kailis nereikalauja didelės priežiūros, išskyrus sezoninio šėrimosi metu, tada juos reikėtų šukuoti metalinėmis šukomis.
Sveikata
Haskiai pasižymi puikia sveikata. Tačiau jiems būdingos akių, odos ligos.
Senbernaras
Veislės istorija
Tai labai sena veislė. XVII a. vienuoliai ieškodavo kalnuose pasiklydusių ir sušalusių žmonių. Daugiau nei du tūkstančiai žmonių buvo išgelbėta pasitelkus į pagalbą senbernarus. Suradę sušalusius keliautojus, šunys juos laižydavo ir gulėdavo šalia, kad jie sušiltų. Lodami prisišaukdavo vienuolius, kurie išgelbėdavo žmones. Senbernarų uoslė labai puiki, todėl žmogų jie užuosdavo net jei jį buvo užgriuvusi lavina sniego.
Charakteristika
Senbernarai labai dideli, stiprūs, raumeningi šunys, didelėmis galvomis. Kaukolė masyvi, palti. Snukis ir ausys paprastai juodos spalvos. Letena plati su stipriais, aštriais nagais. Kailis baltas su įvairių atspalvių rausvais, rausvai baltais, arba rudmargiais lopais, turinčiais baltų dėmių. Gali būti rausvas ir gelsvai rudas. Turi puikią uoslę ir šeštąjį jausmą, kurio dėka gali nuspėti audras ir sniego griūtis.
Temperamentas
Nepaprastai draugiški, tolerantiški su vaikais. Lėti, kantrūs, atsidavę. Būtina dresuoti nuo pat ankstyvo amžiaus, kol neužaugo labai dideli, nes kitaip net dideliam, stipriam vyrui gali būti sunku susitvarkyti su didžiuliu šunimi. Inteligentiški, lengvai dresuojami. Sargūs. Loja tik esant reikalui.
Priežiūra
Nelabai aktyvūs namuose. Gali gyventi lauke, tačiau daug geriau jaučiasi su savo šeimininkais. Sunkiai prisitaiko prie karšto klimato, šiltų kambarių ar automobilių. Ilgi kasdieniai pasivaikščiojimai yra būtini norint jog šuo būtų geros psichologinės būsenos. Jaunų šuniukų nederėtų labai stipriai treniruoti, nes jų kaulai dar nėra iki galo susiformavę ir pakankamai stiprūs. Trumpi pasivaikščiojimai ir žaidimai yra geriausia tol kol šuneliui nesukako dveji metai. Kailį lengva prižiūrėti, šukuokit, maudykit tik esant reikalui. Svarbu prižiūrėti akis. Šeriasi dukart per metus.
Sveikata
Puikios sveikatos, tačiau kai kurie linkę į širdies, klubų, odos problemas. Linkę pilnėti, todėl geriausia šerti ne vieną kartą per dieną didele doze, bet du ar tris mažesnėmis dozėmis.
Samojedas
Veislės istorija
Jau gilioj senovėj Sibire žvejai ir medžiotojai augino šiuos šunis, kurie traukdavo jų roges. 1889-aisiais metais keliautojas Robert'as Scott'as kelis samojedus atsivežė į Angliją, iš kurios vėliau ši veislė paplito po visą pasaulį.
Charakteristika
Kompaktiškas, stiprus, raumeningas kūnas. Storas, minkštas, tankus, baltos, baltai biskvitinės, kreminės ar visiškai biskvitinės spalvos kailis. Judrus, aktyvus. Didelė galva, plati kaukolė, juoda, rausvai ruda ar ruda nosis. Akys tamsios, gilios, migdolo formos. Ausys vidutinio dydžio, trikampės, galuose apvalėjančios, stačios. Uodega vidutiniškai ilga, gauruota. Kojos raumeningos, letena platoka, padengta kailiu. Pavilnė minkšta, apsaugo nuo šalčio.
Temperamentas
Samojedas inteligentiškas, taikus, labai prieraišus. Linkes garbinti vieną žmogų, tačiau myli visus. Lengvai prižiūrimas, draugiškas, žaismingas. Per daug draugiškas, kad būtų geras sargas, tačiau loja ir įspėja apie nepažįstamuosius. Noriai prisitaiko prie šeimos gyvenimo būdo ir gerai sutaria su vaikais. Dresuoti reikėtų nuo ankstyvo amžiaus. Nereikėtų palikti su smulkiais gyvūnais, nors su katėmis yra draugiški.
Priežiūra
Gali gyventi bute jei turi pakankamai galimybių būti lauke ir gauna reikalingą apkrovimą. Labai aktyvus namuose. Dėl storo kailio nėra tinkamas gyventi ten kur labai šiltas klimatas. Reikalinga didelė priežiūra. Sezoniškai, gausiai šeriasi. Kailį būtina dažnai šukuoti, tačiau nepatartina maudyti.
Sveikata
Dažnai šios rūšies veislės šunim pasitaiko klubo displazija. Linkę į odos alergijas.
Rotveileris
Veislės istorija
Kilę iš italų mastifų. Viduramžiuose ganė bandas gyvulių, mūšiuose gindavo savo šeimininkus, dėl savo tvirto ir sargaus būdo šeimininkai patikėdavo visus savo turtus ir parišdavo jiems po kaklu. Buvo auginami Vokietijoje, Rotveilo mieste. Išpopuliarėjo dvidešimto amžiaus pradžioje. Rotveileriai rimti ir pasitikintys.
Charakteristika
Masyvaus, tvirto kūno, raumeningas, atletiškas. Galva plati, kakta aptaki, sausa. Akys vidutinio dydžio, tamsios rudos spalvos, išraiškingos, migdolo formos. Nosis plati, juoda. Lūpos juodos, gerklė tamsi. Uodega amputuota. Ausys vidutinio dydžio, nulinkusios. Kailis vidutinio ilgio, tankus ir storas, juodas su įrudžiu. Paprastai turi dideles vadas, atsiveda apie dvylika šunelių.
Temperamentas
Rotveileris ramus, lengvai dresuojamas, smalsus, prisirišęs prie savo šeimininkų. Tvirto charakterio. Gina savo šeimininką. Rimtas ir pasitikintis. Būtina tinkamai dresuoti ir auklėti nes priešingu atveju šuo gali tapti piktas ir agresyvus. Jiems reikalingi šeimininkai, kurie gali suvaldyti tokį tvirtą šunį. Inteligentiški ir tą įrodė puikiai atlikdami savo darbą policijoje, pasienyje ir kitur. Reikalauja daug dėmesio ir bendravimo. Gali būti agresyvūs su kitais šunimis, tačiau tapti puikiu žaidimų draugu vaikams. Galima auginti su katėmis ar kitais gyvūnais, jei auga drauge nuo pat mažens. Šeimos draugus ir artimuosius rotveileriai sutinka draugiškai, tačiau su svetimais atsargūs.
Priežiūra
Gali gyventi namuose jei pakankamai treniruojami ir turi galimybę būti lauke. Trumpas, prigludęs kailis yra lengvai prižiūrimas. Reguliariai šukuokite, maudykite tik esant būtinybei. Šeriasi vidutiniškai.
Sveikata
Gali knarkti. Linkę persivalgyti. Dažnai šios rūšies veislės šunim pasitaiko klubo displazija.
Prancūzų buldogas
Veislės istorija
Prancūzų buldogai buvo pradėti veisti Anglijoje kaip miniatiūrinė Anglų buldogų versija. 1860-aisiais prancūzų šunų veisėjai atsivežė keletą šių mažų buldogų iš Didžiosios Britanijos ir sukergė su prancūzų terjerais. Šuniukai buvo pavadinti prancūzų buldogais. Kai ši veislė pagaliau buvo atvežta atgal į Angliją, į parodą, anglai sukėlė didelį triukšmą, dėl to, kad veislė pavadinta prancūzų buldogais, todėl, kad buldogai kilę iš Anglijos ir todėl, kad buldogai buvo tradicinis anglų kultūros simbolis.
Charakteristika
Tai tvirtas mažas buldogas su šikšnosparnio tipo apvalėjančiomis ausimis, plokščiu, dideliu snukiu ir nepaprastai trumpa nosimi. Didelė ir kvadratiška galva nėra tokia masyvi kaip anglų buldogo. Kakta apvalėjanti. Trumpas, minkštas, lengvai prižiūrimas kailis gali būti: rudmargis, gelsvai rudas, baltas, rudmargis su balta ir bet kokia kita spalva. Vidutinio dydžio, apvalios akys būna tamsios spalvos. Uodega tiesi arba susisukusi. Prancūzų buldogai labai smalsūs.
Temperamentas
Šuo draugiškas, lengvai prižiūrimas, puikus kompanionas. Labai žaismingas ir meilus. Mielas ir linksmas, labai komiškos prigimties ir mėgsta kvailioti. Smalsus. Gerai sutaria su nepažįstamaisiais ir kitais gyvūnais. Labai prisiriša prie vieno žmogaus. Mėgsta žaisti su kitais šunimis. Jiems būtina draugija ir negalėtų gyventi be jos. Jų negalima ignoruoti. Galima dresuoti jei šeimininkas kantrus. Tvarkingi. Tinkami auginti šeimose auginančiose jau paaugusius vaikus.
Priežiūra
Reikalauja nedaug priežiūros. Reguliariai pašukuoti. Šeriasi vidutiniškai. Pakirpti nagus. Tinka gyventi bute. Yra jautrūs temperatūros pokyčiams. Reikalingi kasdieniniai pasivaikščiojimai. Jie mėgsta bėgioti, žaisti ir galėtų tą daryti valandų valandas jei jūs jam leistumėte. Vieni yra energingesni nei kiti.
Sveikata
Linkę į akių ir kvėpavimo ligas. Esant viršsvoriui gali sutrikti kvėpavimas, dėl sumažėjusio judrumo. Gali šnopuoti, knarkti. Sakoma jog prancūzų buldogai negali plaukti dėl savo kūno sudėjimo, todėl būkit labai atsargūs netoli vandens telkinių, nors kai kurie šių šunelių augintojai teigia, kad jų augintiniai moka plaukti. Patelėms gali prireikti cezario pjūvio gimdymo metu, dėl didelių šunyčių galvų, kas apsunkina gimdymą.
Pekinas
Veislės istorija
Pekinai buvo garbinami dėl manymo jog sugeba atbaidyti piktas dvasias. Kilę iš Kinijos. Pavogus šunelį vagiui grėsė mirties bausmė, o mirus imperatoriui jo pekinas buvo palaidotas kartu, kad pomirtiniame gyvenime apsaugotų savo šeimininką. Vakaruose pekinai atsirado 1860-aisiais metais. Vėliau užgrobus Pekiną, Imperatoriaus kariams buvo įsakyta nužudyti visus mažuosius šunelius, kad jie nepatektu svetimšaliams į rankas, tačiau penki pekinai buvo išgelbėti ir nugabenti karalienei Viktorijai Velingtono bei Richmondo kunigaikštienei. Tokiu būdu pekinai pasiekė Europą.
Charakteristika
Pekinas turi ekstravagantišką, ilga, tiesų, lengvai banguotą kailį, kuris būna pačių įvairiausių spalvų. Kaukolė plati. Akys didelės, labai tamsios, skaidrios, nežymiai iškilusios, apvalios. Snukutis platus,labai trumpas, tamsus. Ausys nulinkusios, širdies firmos, ilgos. Kaklas trumpas ir stambus. Kai burna uždaryta, nei liežuvis, nei dantys neturėtų matytis. Smukūs, sunkių kaulų šuneliai.
Temperamentas
Labai drąsūs, narsūs, maži šuneliai. Jautrūs, nepriklausomi, atsidavę šeimininkui, bet atsargūs su nepažįstamaisiais. Tai yra vieno šeimininko šuo. Pekinas išsirenka vieną žmogų, kurį laiko savo šeimininku. Atkaklūs, užsispyrę, kartais gali iškilti sunkumų maitinant. Neperšerkit, nes greitai atsiras viršsvoris. Gali būti pavydūs, kitų augintinių ar žmonių atžvilgiu. Daug loja ir yra puikūs sargai, tačiau triukšmaudami gali trukdyti kaimynams. Nerekomenduojama auginti turintiems mažų vaikų.
Priežiūra
Tinkami gyventi bute. Nelabai aktyvūs kieme, tačiau jiems būtinas kasdienis pasivaikščiojimas. Kasdien iššukuokite kailį. Ypatingai prižiūrėkite akių raukšles. Pateles šeriasi keičiantis sezonams. Maudykite su šampūnu reguliariai. Išvalykite akis, kasdien apžiūrėkite kailiu apaugusias pėdas, nes po pasivaikščiojimų lauke ten gali būti įstrigę šapų.
Sveikata
Pekinai linkę greitai peršalti. Labai sunkiai gimdo. Dažnai pasitaiko kelio girnelių išnirimų. Kvėpavimo ir širdies ligos taip pat būdingos. Pasitaiko akių opaligės atvejų.
Biglis
Veislės istorija
Biglis buvo išvestas Anglijoje, prie to prisidėjo karalienė Elžbieta. XIX amžiuje bigliai buvo atvežti į Prancūzija, kur išpopuliarėjo dėl savo meilumo, švelnumo ir draugiškumo. Buvo naudojami smulkių žvėrelių medžioklėse, narkotinių medžiagų paieškose. Nelaimei, galbūt dėl savo mažo ūgio, jie kai kuriose šalyse yra naudojami medicininiuose bandymuose.
Charakteristika
Kūnas kvadratinis. Kailis glotnus, trumpas, lengvai prižiūrimas, gali būti kelių spalvų, pavyzdžiui rudos ir baltos, gelsvos ar kitokių atspalvių derinių. Kaukolė plati ir iškili, snukis tiesus, vidutinio ilgio, kvadratinis. Letenos apvalios ir tvirtos. Ausys ilgos, nulinkusios, plačios. Rudos arba riešutinės, švelnios akys. Bigliai mieli, gyvybingi, smalsūs, visus mylintys
Temperamentas
Bigliai mieli, gyvybingi, smalsūs, visus mylintys. Drąsūs ir inteligentiški, ramūs ir atsidavę. Puikiai bendrauja su vaikais ir gan gerai sutaria su kitais šunimis, tačiau nederėtų be priežiūros palikti su kitais smulkiais gyvūnais, nebent biglis augo su jais nuo mažens. Nemėgsta būti palikti vieni. Jei neturėsite pakankamai laiko, kuri praleistumėt su augintinių derėtų pagalvoti apie ne vieno, o dviejų įsigijimą. Garsiai loja, todėl gali trukdyti kaimynams. Mėgsta sekti savo pačių nosį.
Priežiūra
Tinka auginti bute, jei turi pakankamai galimybių pabūti kieme. Labai aktyvūs namuose. Reikalingas kasdienis pasivaikščiojimas. Trumpas kailis lengvai prižiūrimas. Reguliariai pašukuokite, maudyti tik esant būtinybei. Nuolat patikrinkit ausis ir trumpinkit nagus. Šeriasi vidutiniškai.
Sveikata
Linkę į širdies ligas, epilepsiją, akių ir nugaros problemas.
Bergamo aviganis
Bergamo aviganiai yra senovinė veislė, kuriai apie 2000 metų. Bergamo protėviai pasklidę Alpių kalnų grandinėje. Šie šunys stiprūs, drąsūs ir protingi, turi gerą pusiausvyrą. Bergamo aviganiai yra vidutinio dydžio šunys, paprastos išvaizdos. Įspūdį daro tankus kailis, kuris išskiria šį šunį iš kitų. Kailio spalva gali būti nuo pilkos arba sidabro iki anglies spalvos. Įspūdį daro tankus Bergamo aviganio kailis
Briaras
Briarai yra raumeningi, turintys ilgą banguotą kailį. Dažniausiai briarai būna juodi, pilki ir rusvi. Suaugusio šuns kailio ilgis yra daugiau nei 16 cm. Ausys gali būti kerpamos arba paliekamos natūralios. Briarų eisena elegantiška, plaukianti. Biaras turi ilgą - banguotą kailį.
Mopsas
Veislės istorija
Tai viena iš seniausių veislių kilusi iš Azijos, Kinijos. Manoma, kad pirmieji mopsai Europoje atsirado tada, kai buvo atvežti į Olandiją XVI a. Dėka William`o Hogarth`o, kuris labai mylėjo mopsus ir dauguma jų įamžindavo paveiksluose yra žinoma, kad juodieji mopsai jau buvo išvesti 1700 metais.
Įdomus faktas tas, kad Napoleono žmona, siųsdavo slaptas žinutes savo vyrui, kuris tuo metu kalėjo, paslėptas po jos mopso antkakliu. Mopsai paplito visame pasaulyje.
Charakteristika
Mopsas taisyklingo, stambaus sudėjimo, kresnas, kvadratiškas, glotnaus ir švelnaus kailio, kuris paprastai būna abrikoso, sidabro ar juodos spalvos. Snukutis trumpas, kvadratinis ir juodas, ausys plonos, mažos, tarsi aksominės. Akys didelės, iškilios, išraiškingos, tamsios ir blizgios. Uodega tvirtai susisukusi. Kojos tvirtos ir tiesios.
Temperamentas
Mopsai linksmi ir žvalūs, atsidavę, meilūs, žaismingi ir žavūs. Jie yra protingi ir išdykę. Jautriai reaguoja į žmogaus balso toną, todėl šiurkščios bausmės nėra reikalingos. Be to mopsai labai sargūs. Gerai sutaria su šunimis kitais gyvūnais, yra draugiški vaikams ir jūsų svečiams. Tačiau reikia nepamiršti, kad mopsams reikia daug dėmesio, nes kitaip, jei šeimininkas juos ignoruoja, gali tapti pavydūs.
Priežiūra
Mopsai tinkami gyventi bute. Lauke jie nebūna labai aktyvūs. Jautrūs temperatūros pokyčiams, todėl juos reikia aprengti arba išmokyti tuštintis namie ant palutės ir nevesti į lauką esant nepalankiom oro sąlygom. Šunelių kailis trumpas, todėl lengvai prižiūrimas. Šukuoti ir maudyti tik esant būtinybei. Po maudynių gerai jį nusausinkit, kad išvengtų peršalimo. Reikėtų reguliariai valyti veido raukšles.
Sveikata
Mopsai gali greitai peršalti ir patirti stresą dėl oro permainų. Linkę į alergijas, o dėl trumpo snukučio į chroniškas kvėpavimo ligas. Gali atsirasti odos problemų. Mopsai kenčia nuo menkos ventiliacijos. Jautrios akys linkusios ašaroti. Gali sunkiai alsuoti ir knarkti, tačiau nepaisant visko tai lengvai prižiūrimi šunys. Svarbu mopso neperšerti, nes jei jie ės daugiau nei jiems galima, greitai nutuks ir tai gali įtakoti gyvenimo trukmės sutrumpėjimą.
Levretė
Veislės istorija
Tai labai sena veislė. Į levretes panašūs šunys buvo aptinkami Egipte prieš 6000 metų. Vėliau šuneliai pasiekė Romą. Maža levretė buvo rasta lavoje Pompėjoje. Veislė išpopuliarėjo Europoje, šunelius tapė daugybė dailininkų. Levretės buvo mėgstamos daugelio pasaulio didingųjų.
Charakteristika
Levretės elegantiškos, miniatiūrinės, puikiai sudėtos. Galva ilga, siaura. Nosis tamsi, lūpos ir ausys siauros. Kaklo ilgis lygus galvos ilgiui. Akys didelės, išraiškingos, tamsios. Uodega tiesi, galiukas lengvai užriestas, apaugusi trumpais plaukais. Kailis trumpas, prigludęs, lengvai prižiūrimas.
Temperamentas
Levretės inteligentiškos. Labai prisiriša prie savo šeimininkų, todėl gali neprisileisti nepažįstamųjų. Žaismingos, lengvai dresuojamos. Jautrios. Tinka auginti šeimose su paaugusiais vaikais. Sutaria su katėmis ir kitais šunimis, jei jie nėra labai dideli. Nepriklausomos ir taikios. Nereikalauja daug priežiūros. Nepaprastai greitos ir aktyvios. Rekomenduojama auginti ne vieną, o kelias levretes.
Priežiūra
Tinka gyventi bute. Pakankamai aktyvios namuose. Labai jautrios temperatūros pokyčiams, todėl šaltuoju metų laiku derėtų jas aprengti. Būdamos itin aktyvios, mėgsta ilgus kasdieninius pasivaikščiojimus. Patinka laisvai lakstyti ir žaisti. Gaili kartu bėgioti trumpas distancijas, tačiau labiau mėgsta kartu pasivaikščioti. Tai viena iš mažiausiai priežiūros reikalaujančių veislių. Maudykite tik esant būtinybei. Po maudynių įsitikinkite, kad šunelis gerai išdžiovintas, tam kad neperšaltu. Reguliariai valykite dantis, pakirpkite nagus. Šeriasi nedaug, arba nesišeria visai.
Sveikata
Kadangi levretė mažas ir judrus šunelis reikia prižiūrėti, kad šuo aukštai neliptų ir iš aukštai nešokinėtų, kad ant grindų nebūtų laidų, kurie yra ne mažiau pavojingi, nei šokinėjimas.
Jorkšyro terjeras
Veislės istorija
Jorkšyro terjeras šiandien labai skiriasi nuo senųjų jorkšyro terjerų kilusių iš Šiaurės Angijos. Aptinkamos kelios Jorkšyro terjero veislės kilmės ir vystymosi istorijos.
1750 metais dauguma britų dirbo žemės ūkio srityje. Užplūdusi pramoninė revoliucija atnešė dideles permainas šeimos gyvenimams. Jorkšyre, mažos bendruomenės, kūrėsi aplink anglies kasyklas, tekstilės fabrikus, ir gamyklas. Žmonės vyko į tas vietoves ieškoti darbo iš labai toli, net iš Škotijos. Kartu su savim atsivežė veislę žinoma kaip Clydesdale Terrier, arba Paisley Terrier. Visų pirma, tai buvo dirbantys šunys, daug didesni už šiandieninius "Jorkus", skirti gaudyti žiurkėm ir kitiem smulkiem žvėreliam.
Šie terjerai buvo sukryžminti su kitų rūšių terjerais. Taip pat manoma, kad kažkada jie buvo kryžminti su maltos bišonais, kas lėmė jų ilgą kailį. Turint omeny matos bišonų panašumą į šiandieninius jorkus, tai labai tikėtina. Gaila, bet nėra išlikusių jokių užrašų apie geneologiją, kurie pagrįstų šiuos sukryžminimus (greičiausiai, dėl skurdaus literatūrinio išsilavinimo lygio), bet daug žinoma apie žmones, kurie juos veisė, neabejojama, kad ankstyvieji veisėjai turėjo labai aiškią viziją apie šunis, kuriuos jie norėjo išvesti.
Ankstyvieji Jorkšyro Terjerai ir jų veisėjai
Vienas iš žinomiausiu ankstyvųjų jorkų veisėjų – Huddersfield’as Ben’as. Dažnai vadinamas moderniojo jorko tėvu.
1874 metais britų šunų klube buvo užregistruotas pirmasis jorkas, tačiau tik 1886-aisiais jorkšyro terjeras buvo pripažintas kaip savarankiška veislė. Pirmasis jorkšyro terjerų klubas susikūrė 1989 metais.
Jorkšyro terjerai šiandien
Jorkšyro terjerai šiandien paplitę visame pasaulyje ir ankstyvieji veisėjai, kurie buvo žaislinių šunyčių pradininkai, būtų patenkinti didele šios veislės sėkme. 1932-aisiais tik 300 Jorkų buvo užregistruota britų šunų veislyno klube, 1957-aisiais skaičius išaugo iki 2313, o 1970-aisiais jorkai buvo populiariausia veislė Britanijoje. Ši tendencija tęsėsi iki 1990-ųjų kol pasiekė rekordą, buvo užregistruoti 25,665 jorkai. Tiesa, registracijų skaičius dabar pradėjo mažėti, 1994-aisiais jų tebuvo 12,343, tačiau jorkšyro terjeras buvo užregistruotas 7-u numeriu pagal veislės populiarumą.
Temperamentas
Be jokių abejonių jorkai yra labiausiai dėmėsį patraukiantys iš visų žaislinių veislių. Jie žavingi ir inteligentiški, nepaisant dydžio, jie kupini drąsos, ištikimi ir prieraišūs. Nežiūrint to, jog veislė maža, jorkšyro terjerai išlaikę tikrąjį terjerų temperamentą. Jorkai yra tinkami juos nešiotis kartu su savimi ir idealūs tiems, kurie turi mažą būstą. Mėgsta ilgus pasivaikščiojimus, bet būna patenkinti lakstydami mažame sode ar namuose. Psirūpinkit, kad jis turėtu pakankamai žaislų ir pramogų. Šie maži šuniukai galvoja, kad jie yra daug didesni. Jie ryžtingai gina savo teritoriją. Turi aštrią klausą, ir praneš savo šeimininkui net apie patį tyliausią įsibrovimą. Jie gali būti labai triukšmingi, taigi reikėtu pagalvoti apie kaimynus, prieš įsigijant šios veislės šunytį.
Priežiūra
Kadangi jorkšyro terjerai turi ilgą kailį, jie nėra tinkami tiems, kurie neturi pakankamai laiko ar polinkio praleisti kailio priežiūrai ir maudymui, kuris būtinas šiai veislei. Dauguma naminių jorkų būna trumpai nukirpti ar nuskusti dėl patogumo ir higienos.
Jorkų kailis nesišeria ir neturi pavilnės, todėl jie tinkami alergiškiems žmonėm ir tiems, kurie nemėgsta šėrimosi. Kailis ilgas, tiesus ir šilkinis. Jis auga visą gyvenimą. Tiesą sakant, jis labai panašus į žmogaus plaukus.
Ypatinga priežiūra turėtu būti skiriama užtikrinti, kad apie analinę šuns angą būtų švaru, nes dėl ilgo jų kailio būdingas susivėlimas šitoje srityje, o tai gali įtakoti išmatų įsivėlimą į kailį. Be to, kad šuniukas jausis nepatogiai ir jam gali skaudėti, tai gali lemti ir daug rimtesnes problemas, kurias sprendžiant prisirektų ir veterinaro pagalbos.
Jauni jorkšyro terjerų šunyčiai gali turėti nulinkusias ausis iki 6-ių menesių. Šeimininkai dažnai sako, kad įsigijus 10-ies savaičių šuniuką jo ausytės jau kuo puikiausiai stovi, tačiau vėl nulinksta kai jam sueina 4-i mėnesiai. Tai dažnai atsitinka kai jorkui krenta pieniniai ir kalasi suaugusiojo dantys, šeimininkas neturėtų dėl to per daug nerimauti, nes tai natūralu. Bet kokiu atveju, svarbu patrumpinti kailiuką ant ausyčių. Taip pat plaukeliai turi būti išpešti ir iš ausies vidaus.
Specialų dėmesį reiktų skirti šunelio akių ir dantų priežiūrai. Reikėtų saugoti, kad ilgi plaukai nekristų į akis, surišant arba nukerpant juos, nes tai gali sukelti akių suerzinimą ar infekciją. Kaip ir kitų mažų veislių šuniukams, jorkšyro terjerams būdingas akmenų susidarymas ant dantų, bet reguliari jų priežiura padės to išvengti.
Jorkšyro terjerai labai jautrūs šalčiui. Jie mėgsta būti lepinami. Einant į lauką šaltu oru derėtu šuniuką aprengti šiltu paltuku. Jeigu reguliari jorkšyro terjero priežiūra brangiai atsieina šeimininkui, tai išmaitinti jį nėra brangu, jie valgo labai mažai.
Santykiai su kitais gyvūnais
Jorkšyro terjerai laimingai gyvens su katėm ir kitais šunim, bet būdami terjerais jie yra labai savininkiški šeimininko atžvilgiu. Reikėtu atidžiai stebėji kaip jorkšyro terjeras, naujasis gyventojas, susipažįsta su senaisiais. Jeigu jie pešasi, tai gali tęstis iki mirties. Kaip ir su visais mažais šuniukais, didelis dėmėsys turėtų būti kreipiamas kai maži vaikai su jais žaidžia. Taip pat jorkai linkę šokti iš betkokio aukščio, o turit omeny, kad jie labai maži, šuniukas gali susižeisti, gali nukentėti ir nuo žmogaus pėdos arba uždarant ar atidarant duris.
Dresiravimas
Gan lengvai dresiruojami. Išeidami visada palikite jam žaislų ir šviežio vandens. Prisiminkit, kad lygiai taip kaip mėgsta žmonių kompaniją, taip nemėgsta būti palitkti vieni ilgam laikui.
Rekomenduojamos paklusnumo treniruotės.
Sveikata ir ilgaamžiškumas
Jorkšyro terjerai yra pakankamai stiprūs, sveiki ir ilgaamžiai. Deja, kaip ir dauguma kitų žaislinių veislių gali susirgti tam tikrom ligom. Tačiau veisiant iš sveikų šuniukų giminės galima išvengti šių problemų. Rekomenduojama šuniukus pirkti iš patikimo veisėjo, su gera reputacija ir niekada nepirkti iš gyvūnų parduotuvės ar vadinamojo „šuniukų fabriko“. Jei įmanoma reikėtų aplankyti šuniuką namuose, kur jis gimė ir augo, pamatyti jo tėvus, ar bent jau mamą. Šuniuko įsigijimas iš nepatikimo veisėjo gali įtakoti jo ligas ar net ankstyvą mirtį (ir dideles veterinarijos paslaugų kainas).
Renkantis šuniuką
Kokios spalvos bus mano šuo?
Visi jorkšyro terjerai gimsta tamsaus kailio su smulkiom rusvom dėmelėm. Tik jiems subrendus pasidengia ilgu kailiu, tamsaus plieno mėlynumo atspalviais. Tai gali keistis su metais, tačiau perkant šuniuką galima tikėtis, kad jo kunelis bus juodas, o galva suodžių spalvos. Kol jis mažas tai normalu. Kai kurie jorkai lieka juodi, o kiti tampa labai šviesūs arba sidabriniai. Neįmanoma nustatyti kokios spalvos bus šiuniukas kai užaugs, tačiau spalva juk neturi įtakos šuniukui kaip draugui.
Ar jorkšyro terjerai būna miniatiūriniai ir standartiniai?
Daugelis pradedančiųjų jorkų mylėtojų mano jog yra dvi jorkšyro terjerų rūšys – miniatiūriniai ir standartniai. Tačiau taip nėra.
Kada šunytį galima parsinešti į naujus namus?
Jeigu jorkas reikalingas kaip namų šuo, veisėjai leistų jam keliauti i naujus namus tarp 8-10 savaitės amžiaus. Jorkšyro terjeras namams bus daug pigesnis, nei parodoms (kurį veisėjai paprastai parduoda vyresnį). Sunku nustatyti ar šuniukas bus tinkamas parodoms iki kol jam sueina mažiausiai 6 mėnesiai.
Kokios lyties šuniuką geriausiai pirkti?
Tai labai asmeniškas pasirinkimas. Dauguma veisėjų tiki, jog abu tiek patinėliai, tiek kalytės yra vienodai mylintys, inteligentiški, ištikimi ir puikūs kompanionai. Kalytės gali pradėti rujoti nuo 6-ių mėnesių, tada ypatinga priežiūra turėtų būti skiriama norint išvengti nepageidaujamo susiporavimo.
Naminius jorkšyro terjerus geriau sterilizuoti. Tai apsaugotų nuo nepageidaujamų šunyčių ir galimų ligų vėlesniame gyvenime.
Kuo turėčiau maitinti savo jorkšyro terjerą?
Įsigijant šuniuką, nepamiškit gauti iš veisėjo maistelio, kurį jis valgo ir stenkitės laikytis jo rekomendacijų, ypač pirmomis savaitėmis. Veisėjas turėtų įteikti dokumentus apie vakcinas, kurias šunytis gavęs, ir kurių jam dar reikės, apie nukirminiavimą ir geneologiją.
Kur turėčiau laikyti savo jorkšyro terjerą keliaudamas?
Visada įsistikinkit, kad jūsų šuo saugus ir ramus keliaudamas. Geriausia keliaujant jorką laikyti specialioje kelioninėje dėžėje. Tokiu būdu jei jums prireiktų staiga stabdyti, jūsų šuniukas išvengtų nukritimų ir susižeidimų.
Įspėjimas ateičiai
Vasarą leidžiant laiką prie vandens telkinių arba baseino labai svarbu būti dėmesingiems. Teko girdėti pranešimų iš JAV, apie tai kaip jorkai ikrenta į baseinus ir nesugebėdami išlipti, vargšai šuneliai išsenka ir nuskęsta.
Čihuahua
Čihuahua
Veislės istorija
Gausiai apipinta legendų ir istorijų, smulkutės čihuahua kilmės ištakos veda i Meksiką, tai seniausia Amerikos veislė. Kita teorija teigia, jog atkeliavo iš Kinijos. Manoma, kad šie šuneliai kilo iš nykštukinio šuns, vadinamo “Techichi”, gyvenusio Tuloje, kurio atvaizdai buvo naudojami senovės miestų architektūroje. Šių šunelių statulėlės labai primena šiuolaikinę čihuahua.
Šiandien čihuahua yra daug smulkesnės, už pirmąsias. Kailio spalvų paletė labai plati, gali būti trumpaplaukės ir ilgaplaukės. Iš naujo atrasta veislė Meksikos Čihuahua saloje 1850-aisiais, tapo labai populiari, o Amerikoje tokį šuniuką namuose pamatysi dažniausiai. Veislė pripažinta savarankiška 1904-aisiais metais.
Temperamentas
Čihuahua linksmi ir žaismingi, tačiau erzinami gali būti pikti ir irzlūs. Tai labai narsus šunelis, kuris gina save ir savo namus nuo didelių šunų ar įsibrovėlių lodamas ir keldamas sąmyšį. Čihuahua nerekomenduojamos asmenim auginantiems mažus vaikus, tačiau puikiai tinka vyresniems, poroms, arba tiems, kurie mėgsta lepinti savo augintinį. Čihuahua labai atsargūs su nepažįstamais žmonėmis ir šunimis, tačiau puikiai sutaria su kitais namuose auginamais gyvūnėliais.
Priežiūra
Čihuahua yra ilgaamžiai, nereikalaujantys ypatingos priežiūros šuneliai, tačiau jiems reikia daug dėmesio, meilės ir kantrybės. Namuose patiktas ilgiau nei parai jis gali susirgti depresija, nes labai mėgsta draugiją.
Maudyti dažnai jo nereikia. Tik tada kai tam yra poreikis, arba maždaug kas mėnesį. Saugokite nuo vandens patekimo į ausis. Ilgaplaukiai maudomi ir šukuojami dažniau. Čihuahua yra jautrūs šalčiui. Todėl kai lauke minusinė temperatūra jo geriau i lauką nevesti arba vesti tik aprengus. Nuo šalčio gali ir nualpti. Dėl šios priežasties šeimininkai dažnai nuo pat mažens mokina šunelius gamtinius reikalus atlikti ant palučių.
Neleiskite šuneliui šokti nuo aukštų baldų arba nuo jūsų rankų, dėl trapių kaulų, jis gali susižeisti. Dėl tos pačios priežasties neleiskit mažiems vaikams žaisti su šuneliu.
Sveikata
Ši veislė reikalauja ypatingo veterinaro dėmesio dėl dantų priežiūros. Taip pat gali turėti tam tikrų genetinių ligų, tokių kaip epilepsija. Galimas net vandens susikaupimas smegyse. Tai pasireiškia jaunystėje ir dažnai šuneliai miršta nesulaukę daugiau nei šešių mėnesių amžiaus. Liga diagnozuojama kai šunelis turi neįprastai didelę galvą.
Boseronas
Veislės istorija
Veislė formavosi Prancūzijos teritorijoje. Prancūzijos lygumose ir kalnų papėdėse gyvenantis šuo turėjo būti didelis, stiprus ir ištvermingas, pradžioje jis buvo naudojamas stambių žvėrių (meškų, šernų, elnių) medžioklei. Vystantis žemės ūkiui miškų mažėjo, mažėjo ir stambių žvėrių. Piemenims reikėjo ne tik ganymo šunų, bet ir šunų, galinčių apsaugoti nuo vilkų ir kitų „neprašytų svečių".
Pirmą kartą ši veislė rašytiniuose dokumentuose paminėta 1578 metais. 1863 metais pirmoje šunų parodoje Paryžiuje buvo oficialiai pristatyta boseronų veislė. Ir tik 1896 metais autoritetinga komisija, vadovaujama Pierre Megnin, priėmė pirmus oficialius dviejų prancūzų aviganių veislių standartus - ilgaplaukių Berger de Brie ir trumpaplaukių Berger de Beauce. 1897 metais buvo įkurtas pirmasis šunų klubas „Club francais du shien de Berger", kurį globojo žemės ūkio ministerija.
1911 metais įkurtas atskiras boseronų klubas „Club Les Amis du Beauceron", kuris ir iki šių dienų griežtai kontroliuoja veislės standartus Prancūzijoje. Per pirmą ir antrą pasaulinius karus boseronų veislė beveik išnyko, vėliau veislė buvo „atsatyta" maždaug iš 50 šunų. Paskutiniu metu boseronai gyvena ir už Prancūzijos ribų. Šios veislės šunų klubų yra daugelyje Europos ir Amerikos šalių. Prancūzijoje oficialiai per visą veislės istoriją užregistruota apie 80 000 šunų. Šiai dienai priskaičiuojami tik apie 7 000 boseronų. Toks mažas boseronų skaičius gali būti paaiškinamas labai aukštais šios darbinės veislės reikalavimais. Kergti leidžiami tik pilnai atitinkantys aukštus standartų reikalavimus šunys.
Charakteristika
Atletiškieji boseronai sudaro tvirtumo, laisvės ir gyvybingumo įspūdį. Boseronai turi kelias kailių spalvas: viena juoda su gelsvai ruda, kita dėmėta (pilka, juoda ir gelsvai ruda spalvos). Boseronų kailis šiurkštus. Akys tamsios. Šie šunys drąsūs, ištikimi ir labai protingi.
Pirmasis boseronų standartas išleistas 1927 metais (autorius A. Siroden). Tuomet standartinius boseronus skaičiavo dešimtimis, o 2005 metų balandžio mėnesio duomenimis vien Prancūzijoje yra 19100 boseronų. Kinologai laikosi griežtų veislės standartų ir ypač stengiasi išsaugoti darbines savybes. Boseronų išskirtinumas tarp kitų šunų veislių yra tas, kad jie turi papildomus užpakalinių kojų (rudimentinius) pirštus. Šie pirštai padėdavo šunims ropštis į stačius šlaitus, olas, lengvai atsispirti ir saugiai nusileisti ant žemės.
Temperamentas
Boseronas labai universalus ir lengvai mokomas pačių įvairiausių užduočių šuo. Jau nuo seno Prancūzijoje šie šunys naudojami kaip tarnybiniai šunys armijoje ir policijoje, taip pat kaip aviganiai, šernų ir meškų medžiotojai, asmens sargybiniai, teritorijos bei patalpų sargai. Boseronai užtikrintai reaguoja į svetimus, patekusius į jo teritoriją, be baimės atakuoja auką medžioklės metu.
Dėl savo greitų refleksų, ryžtingumo, nepasitikėjimo aplinkiniais, boseronas laikomas idealiu tarnybiniu šunimi. Boseronas besąlygiškai paklūsta savo šeimininkui. Boseronai pasižymi aukštu intelektu, gera atmintimi, visada išlieka budrūs, turi sugebėjimų nujausti nuotaiką, dar nepasakytą žodį ar komandą. Boseronai visada kontroliuoja padėtį ir žino, kada reikia įsikišti net nesulaukus komandos. Boseronas - vieno šeimininko šuo. Jeigu šuo ir žmogus išsirinko vienas kitą, tai visam laikui, nes boseronas neperneša šeimininkų kaitos.
Bet nežiūrint to, boseronas puikiai pritampa šeimoje ir tampa puikiu apsauginiu ir kompanionu. Tai nepaperkamas „angelas sargas", siela ir kūnu atsidavęs šeimai, kurioje gyvena. Boseronų labai išugdytas atsakomybės jausmas, savo angelo sargo vaidmenį paskirsto visiems šeimos nariams, geras vaikų draugas ir patikimas jų apsauginis. Namuose boseronas - draugas, visų įvykių dalyvis, kuris viską supranta iš mūsų judesių, gestų, mimikos. Jaučia net neišsakytas mūsų mintis. Šios veislės šunys retai loja ir tai tik labai rimtu pagrindu. Boseronai nemėgsta grubumo. Šios veislės šunį galima papirkti gerais, šiltais santykiais. Jis atiduoda visą save mainais už meilę.
Basethaundas
Veislės istorija
Tai pakankamai sena veislė. Ją aprašė ir Šekspyras. Tyrinėjimai parodė jog veislė buvo pristatyta 1863 metais Paryžiuje vykusioje šunų parodoje. Anglijoje basetus veisė dėl dviejų skirtingų dalykų, vieni dėl medžioklės, kiti dėl šeimos kompanionų. Basetai puikūs lapių ir kitų gyvūnų medžiotojai. Medžioti gali po vieną ir grupėse. Turi puikią uoslę, tačiau yra ganėtinai lėti.
Charakteristika
Galva didelė, proporcinga, kaukolė su kupolu. Ausys aksominės, labai ilgos. Dantys dideli. Akys rudos, liūdnos. Krūtinė ilga ir iškili. Kailis kietas, trumpas ir blizgus. Įvairių spalvų, bet dažniausiai baltas su rusvais ar smėlio spalvos atspalviais. Kojos trumpos. Kūnas ilgas. Oda laisva, elastinga.
Temperamentas
Mielas, prieraišus, atsidavęs, taikus, paklusnus. Prisitaiko prie šeimos gyvenimo būdo. Visada draugiškas, tiek šeimininkui, tiek vaikams. Mėgsta daryti įvairius triukus dėl skanėstų. Lojimas gilus ir muzikalus. Savarankiški, nepriklausomi. Nekanda. Užsispyrę ir atkaklūs.
Priežiūra
Gali gyventi bute. Labai neaktyvūs namuose, tačiau lauke gali lakstyti valandas. Reikėtų suteikti jam tokias progas. Norint, kad basetas būtų sveikas jam reikalingas tinkamas apkrovimas, ilgi kasdieniai pasivaikščiojimai. Trumpas, prigludęs kailis lengvai prižiūrimas. Reguliariai šukuokit, maudykit tik esant būtinybei. Kiekvieną savaitę pavalykit po ausim ir pačias ausis, patrumpinkit nagus. Pastoviai šeriasi.
Sveikata
Svarbu neperšerti, nes jie linkę tukti, o papildomas svoris labai apkrauna jo trumpas kojas. Patartina maitinti du tris kartus per dieną mažomis porcijomis vietoj vienos didelės.
Anglų mastifas
Veislės istorija
Mastifus kovojančius drauge su šeimininku, teko atremti Cezariui 55-aisiais metais įsiveržusiam į Britaniją. Vėliau jis juos pargabeno į Romą, kurioje mastifai arenose sėkmingai kovėsi su kitais šunimis, gladiatoriais, lokiais ir net tigrais. Laikui bėgant išpopuliarėjo Jungtinėje Karalystėje ir Jungtinėse Amerikos Valstijose. Buvo uždraustos kovos su žvėrimis ir mastifai imti vertinti dėl gebėjimo apginti.
Charakteristika
Tai didelis, masyvus, stambių kaulų šuo. Kailis lygus, gan trumpas. Povilnė tanki, prigludusi. Spalva gelsvai ruda, abrikosinė ar rudmargė. Akys vidutinio dydžio, rudos. Kaklas labai raumeningas, galingas. Nosis visada tamsi ir plati. Letenos didelės, apvalios ir kompaktiškos. Lūpos nukarusios, sudaro kvadratinį profilį.
Temperamentas
Geraširdis, drąsus, klusnus. Tai švelnus milžinas. Orus. Jam būtina nuolat būti su žmonėmis, tada užaugs draugiškas, bus geras su vaikais. Lengva dresuoti, tačiau reikia anksti pradėti, iki sueis pusė metų. Su kitais šunimis gali būti karingas, todėl mokyti gražiai bendrauti taip pat reikia nuo pat mažens.
Priežiūra
Gali gyventi bute jei gaus pakankamai krūvio. Linkęs būti tingus, bet būtina judėti, kad šuo augtų sveikas ir laimingas. Reguliariai pasivaikščioti, bėgioti. Trumpą kailį lengva prižiūrėti, iššukuoti negyvą plauką. Šeriasi vidutiniškai.
Sveikata
Dažniau nei kitom veislėm pasitaiko klubo displazija. Linkę tukti, todėl maitinti reiktų du ar tris kartus per dieną mažom porcijom, vietoje vienos didelės.
Anglų kokerspanielis
Veislės istorija
Pirmoji informacija apie spanielius aptinkama 1300 m. Kokerspanieliai puikūs medžiotojai. Manoma, kad spanieliai kilę iš Ispanijos, o žodis spanielis kilęs nuo žodžio Hispania (Ispanija) arba nuo prancūziškos frazės Chiens de l’ Espagnol (Ispaniškas šuo). 1600-tais metais spanieliai buvo suskirstyti i vandens ir sausumos spanielius.
Charakteristika
Tai vidutinio dydžio šuo. Ausys ilgos. Stiprus, bet ne šiurkštus. Snukis tokio paties ilgio kaip kaukolė. Tamsiai arba šviesiai rudos, ovalios akys. Kailis vidutinio ilgumo. Nosis juoda arba ruda, priklausomai nuo kailio spalvos. Krūtinė ilga. Letenos apvalios. Spalvos įvairios, vyrauja nuo solidžios juodos iki įvairių rudos atspalvių, galimos juodos-baltos kombinacijos ir dar daug kitų.
Temperamentas
Anglų kokerspanieliai linksmi, energingi ir mieli šunys. Sutaria su vaikais, yra džentelmeniškas ir žaismingas, tačiau netoleruoja erzinimo. Draugiškas su nepažįstamaisiais ir gerbia duodamas komandas. Puikus kompanionas. Mėgsta būti kieme. Temperamentas priklauso nuo šeimos linijos. Patelės yra linkusios dominuoti. Puikiai sutaria su katėmis.
Priežiūra
Tinka gyventi bute, jei galėsit su juo praleisti pakankamai laiko kieme, žaisdami ar vaikščiodami. Maudyti esant būtinybei. Reguliariai patikrinkit ausis, jas išvalykite. Iššukuokite kailį ant letenos ir patrumpinkite. Šukuokite kaskart jam pažaidus kieme, nes kailis gali veltis. Šios veislės šunys šeriasi vidutiniškai.
Sveikata
Linkę į ausų infekcijas. Vasaros metu ausys turėtų būti ypatingai prižiūrimos ir nuolat patikrinamos. Žaidžiant arti žemės, kas jiems būdinga, į ausis gali patekti svetimkūnių, o tai net gali būti mirtina.
Amerikiečių kokerspanielis
Veislės istorija
Amerikiečių kokerspanieliai buvo išveisti iš anglų kokerspanielių atvežtų į Jungtines Amerikos Valstijas. Amerikiečių kokerspanielių kitokia struktūra, be to jie mažesni nei anglų kokerspanieliai. Pirmieji veisiami amerikiečių kokerspanieliai buvo juodi. Veisiant smėlio spalvos amerikiečių kokerspanielius, juodieji buvo kryžminami su kitų veislių smėlio spalvos šunimis.
Charakteristika
Ausys labai ilgos, plonos odos, apžėlusios, nukarusios. Kaukolė apvali, tačia ne per daug. Kailis vidutiniškai ilgas, šilkinis. Dantys stiprūs. Nosis juoda arba ruda. Akys apvalios ir pilnos. Kūnas kompaktiškas, nugara stipri. Kojos tiesios, kaulėtos. Kailis gali būti juodas, juodas su dėmėmis, nuo šviesios kreminės iki tamsiai rusvos, mišrus - dviejų aiškiai besiskiriančių splavų, viena jų būtinai balta. Ypač dekoratyvūs.
Temperamentas
Amerikiečių kokerspanielis tinka ir medžioklei, ir tiesiog auginimui namuose, kaip puikus augintinis. Jautrūs, linksmi, mieli. Inteligentiški, gyvybingi, žaismingi ir atsidavę. Derėtų dresuoti nuo mažens, tam kad išvengti jų drovumo. Paprastai gerai sutaria su vaikais. Visus myli ir žmonės jiems reikalingi, tam kad būtų laimingi. Gali būti triukšmingi. Gan lengvai dresuojami, sutaria su kitais gyvūnais.
Priežiūra
Tinka auginti bute. Aktyvūs namuose. Energingi, todėl derėtų dažnai vestis pasivaikščioti. Akis būtina reguliariai valyti. Kai kurie augintojai palieka plaukus nekirptus, ilgus, tokiu atveju šukuoti reikėtų dažniau. Šeriasi vidutiniškai.
Sveikata
Gali būti alergiški. Linkę tukti.
AKITA
veislės istorija
Akita kilę iš Japonijos. Šiandien tai nacionalinė Japonijos šunų veislė, kartais net vadinama gyvu paminklu. Šie šunys saugodavo Imperatorius, kaudavosi, medžiodavo, tempdavo roges, dirbdavo armijoje ir policijoje. Akita ir šiandien išsaugojusi medžioklės instinktus, tai daryti gali net esant dideliam sniego kiekiui. Akitos statulėlės Japonijoje dovanojamos kaip sveikatos simbolis.
Charakteristika
Galingas, solidus, budrus šuo. Stiprus ir raumeningas. Sunki ir plati galva, platus ir pilnas snukis. Krūtinė žema ir plati. Mažos, stačios ausys. Akys nedidelės, tamsiai rudos. Nosis plati ir paprastai juoda. Lūpos juodos, liežuvis rausvas. Uodega didelė, aukštai iškelta, užsirietusi ant nugaros. Pavilnė stora, tanki ir švelni. Kailis tiesus, šiurkštus.
Temperamentas
Kartais spontaniški. Atsargūs, labai prisirišę prie šeimininkų. Inteligentiški, smalsūs. Dresuoti pradėkite nuo mažens. Tai reikalaus kantrybės, kadangi akitai gali pasidaryti nuobodu. Nuostabus sargas. Japonijoje moterys patikėdavo akitai saugoti savo vaikus. Tačiau net jei puikiai sutaria su vaikais, kurie auga kartu, dar nereiškia, kad priims svetimus. Erzinama akita gali kąsti. Reikėtų mokyti vaikus švelnumo su šunimi. Agresyvūs kitiems šunims, nereikėtų leisti laisvai lakstyti be priežiūros. Mėgsta būti su savo šeima. Skleidžia daugybę įdomių garsų, tačiau be reikalo neloja.
Priežiūra
Nelabai aktyvūs namuose, todėl kieme derėtų praleisti daugiau laiko, vestis ilgiems kasdieniniams pasivaikščiojimams. Kailį šukuokite, maudykite tik esant būtinybei, nes maudymas pašalina natūralų riebalinį sluoksnį. Stipriai šeriasi dukart per metus.
Sveikata
Pasitaiko odos, akių ir kelio problemų.
AIRIŲ SETERIS
veisleės istorija
Išvestas iš įvairių seterių, spanielių. Seniau airių seteris buvo rausvai baltas šuo su kiek trumpesnėmis kojomis nei jis yra šiandien. Tai puikus medžiotojas.
Charakteristika
Šilkinis ir ilgas kailis. Kai kurie jauni šuniukai būna su pilkai sidabriniais plaukais prie ausų ir kojų, tačiau tai dažniausiai išnyksta šuneliui paagus. Letenos padengtos plaukais. Ausys plonos, ilgos, siekia nosies galiuką. Kojos ilgos ir raumeningos. Akys tamsiai arba vidutiniškai rudos. Krūtinė žema, vidutiniškai plati. Uodega apaugusi plaukais, stipri.
Temperamentas
Energingi, inteligentiški, gyvybingi. Neturi sargo instinktų. Gerai sutaria su kitais gyvūnais ir vaikais. Labai atsidavę ir impulsyvūs. Kai kurie sunkiai pasiduoda dresavimui, turbūt dėl savo nepriklausomo būdo. Medžiotojai. Labai svarbu išmokyti tvarkos namuose, nes juos galima pavadinti namų išdaigininkais, kurie gali graužti ar kitaip gadinti jūsų baldus, kitus daiktus.
Priežiūra
Nerekomenduojama auginti bute. Labiau tinkamas užmiesčio nei miesto gyvenimui. Būtini kasdieniai pasivaikščiojimai. Kasdien šukuokit. Maudyti tik esant būtinybei. Vidutiniškai šeriasi.
Sveikata
Linkę tukti, geriau maitinkit du tris kartus per dieną mažomis porcijomis, nei vieną kartą didele porcija. Pasitaiko odos alergijų, epilepsijos atvejų. Būdingos akių ligos. Tikrinkit ir valykit ausis
Airių kviečiaspalvis švelniaplaukis terjeras
Veislyno Flamenko kviečiaspalvis terjeras
Veislės istorija
Airių
kviečiaspalviai terjerai anksčiau buvo fermos šunys, medžiotojai.
Manoma, kad tai viena seniausių Airijos šunų veislių, kuri oficialiai
buvo pristatyta 1933-ais metais. Jungtinėse Amerikos Valstijose atsirado
1946-ais metais ir pripažinta 1973-ais.
Charakteristika
Airių
kviečiaspalvis terjeras vidutinio dydžio, kompaktiški, proporcingi
šunys. Juda gracingai. Stiprūs. Akys tamsiai rausvai rudos. Nosis didelė
ir juoda. Priekinės kojos tiesios, kaulėtos. Pėda apvali, padai juodi,
nagai tamsūs.
Temperamentas
Tai triukšmingas ir linksmas
šuo. Gerai koordinuotas. Žaismingas ir draugiškas. Puikus sargas, loja
ant atvykstančių svečių. Paprastai labai myli vaikus ir sutaria su
kitais šunimis, ypač jei auga drauge nuo mažens. Su katėmis sugyvena
sunkiau. Staigūs katės judesiai instinktyviai veikia terjerą ir jis ima
ją vytis. Švelnaus charakterio, pasitikintys. Reikia nuo mažens mokyti
suprasti kas yra priimtina, kas galima, o ko ne. Airių kviečiaspalviai
labai inteligentiški, todėl greitai supranta, kas iš jų reikalaujama.
Labai prisiriša prie šeimininkų.
Priežiūra
Tinka gyventi
bute. Aktyvūs namuose. Netoleruoja kaitros. Airių kviečiaspalviui
terjerui užtenka pasivaikščiojimų, papildomas apkrovimas nėra būtinas.
Nerekomenduojama naudoti šepečio nes gali išpūsti kailį, vertinamas
natūralumas, vietoje jo naudokite šukas. Valykite akis, atidžiai
tikrinkite ausis. Maudykit jei būtina. Sezoniškai nesišeria, tačiau
kartas nuo karto gali iškristi plaukų. Tinka alergiškiems žmonėms.
Sveikata
Gali būti alergiški.
Užsisakykite:
Pranešimai (Atom)